Myliupasauli's Blog

Laikas įsibėgėjo, pamokos vyksta pilnu tempu, darbo savaitė nuo šeštadienio iki trečiadienio – prie ketvirtadienio ir penktadienio savaitgalio vis dar sunku priprasti, tačiau penkių darbo dienų nuovargis padaro savo darbą ir trečiadienio vakare norisi ištiesti kojas ir nesijaudinti dėl rytdienos darbų.

Penktadieniais ir Izraelyje ir Palestinoje gana sudėtinga nusigauti iš vienos vietos į kitą, nes abiems tautoms tai maldų diena, tad norint kur nors nuvykta, labiausiai reikia pasikliauti naujais nelabai pamaldžiais draugais su nuosavais automobiliais – kartais mąstau, kad tai yra gana ironiška, nes mano vakarietiškus poreikius šiuo atveju gali patenkinti tik netradiciniai vietiniai gyventojai. Nors jiems būnant netradiciškiems yra gana nelengva būtent dėl didžiosios daugumos, kurie gyvena tik ant religijos ir tradicijų bėgių.
Šį kartą įrašą paskirsiu savo kasdieniam darbui universitete, gimnazijoje ir miestelio jaunimo užimtumo centre.
Al Quds Universitetas
Pradėkim nuo to, kad Al Quds arabiškai reiškia Jeruzalė, tad visiškai nestebina, kad šiam universitetui suteiktas simbolinis „prarastojo miesto“ pavadinimas. Keli faktai apie Jeruzalę: daugelis vakarų kranto gyventojų turi žalias tapatybės korteles, kurios reiškia, kad asmuo negali išvykti iš vakarų kranto. Vienintelis atvejis, kai asmuo išleidžiamas – medicininiai poreikiai, tačiau medicininiam leidimui gauti reikia įrodyti, kad atvejis tikrai rimtas, o dažnu atveju to įrodyti negalima neaplankius ligoninės, kuri yra už sienos… ir taip galima tęsti ir tęsti istorijas. Užburtas ratas dažnu atveju demotyvuoja, žmonės pasiduoda ir Izraelis palengva pasiekia savo tikslų: žemė be gyventojų.
Taigi, būtent dėl to, didžioji vakarų kranto gyventojų dalis po sienos pastatymo (pradėta 2002, baigta 2004) nėra buvę Jeruzalėje, jų brangiame gražiausiame mieste. Galbūt kam nors iš jūsų yra tekę lankytis Jeruzalėje ir jos apylinkėse? Iš savo patirties tegaliu pasakyti, kad kai vedžioja po miestą vietiniai (palestiniečiai) susidarai visiškai kitokį įspūdį, nei vedžiojamas gidų ar vietinių izraeliečių – kai kuriomis temomis labai patogu kalbėtis, o kai kurios visiškai neliečiamos. Pavyzdžiui, aktualiausia ir jautriausia tema yra rytų Jeruzalė, kur arabai, palestiniečiai, musulmonai gyvena nuo neatmenamų laikų – šiuo metu tą miesto dalį intensyviai kasinėja, norėdami įrodyti, kad čia žydų tauta gyveno nuo Dovydo laikų. Žinoma, atkasa labai daug vertingų archeologinių radinių, tik bėda viena – remdamiesi šiais radiniais, griauna dešimtis palestiniečių namų ir planuoja įrengti parkus tose vietose. Galbūt istorikai su manimi nesutiks, bet čia dažnai sklando etninio valymo terminas. Jis labiau rafinuotas, nei praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje, tačiau tikslas visiškai toks pat. Sunku apie tai ramiai rašyti, galvoti, kalbėti, juk kalbam apie bandymą nušluoti tautą nuo žemės paviršiaus…

Kalbant apie Palestiniečių demografiją, reikia pasakyti, kad tai yra „jauna“ tauta – trečdalis gyventojų – jaunimas (iki 30 m.), šeimos yra didelės ir vaikai yra labai laukiami. Vis pagalvoju, kad dar mano seneliai buvo iš labai gausių šeimų, mano mama – iš penkių vaikų šeimos – beveik dvigubai mažesnės, nei jos mama, o aš esu vienturtė, tad demografija per kelias kartas labai sumažėjo. Čia, tradicijos ir išsilavinimas daro savo – kartais, šie du dalykai kertasi, tačiau tik žalioje jaunystėje, vėliau viskas grįžta „į vėžes“- santuoka, vaikai, darbas, vaikai, dažnu atveju, nelaiminga santuoka, tačiau viskas atidžiai slepiama po hidžabais, šypsenomis ir draugiškumu, po kasdiene rutina ir tikėjimu į dievą, po tradicijų skraiste, kuri neleidžia išsibarstyti bendruomenės pamatams, vienija.
Tradicijos yra be galo svarbus vienybės svertas, tačiau ypač šiuo metu, nepriklausomos valstybės ir taikos noras yra antras esminis svertas, vienijantis, o kartais ir išskiriantis visuomenę. Visi mano sutikti studentai, nepriklausomai nuo to, ką studijuoja, pirmiausia nori aptarti Palestinos politinę situaciją, o tada pereiti prie socialinių santykių, moterų ir vyrų vaidmenų visuomenėje, tradicijų skirtumų tarp rytų ir vakarų.
Al Quds universitetas yra vienas didžiausių vakarų krante, čia studijuoja apie 13.000 jaunų žmonių, yra inžinerijos, kalbų, psichologijos, verslo, pedagogikos, medicinos fakultetai, kurie ruošia ne tik bakalauro studijų programas, bet ir magistro, bei daktaro. Rašydama Jums beveik visad ateinu į universitetą – labai gera atmosfera. Visi zuja aplinkui, gyvenimas vyksta pilnu tempu, galbūt per drąsu būtų sakyti, kad tai yra užuovėja nuo išorinio pasaulio, tačiau čia tikrai viskas pagyvėja. Kita vertus, juk tai jaunų žmonių natūra, o dar sudėjus tą natūrą su mokslu, viskas nušvinti šiek tiek pozityvesnėmis spalvomis, ar ne?
Prie vienos iš šviesesnių spalvų galbūt galima būtų priskirti ir mūsų, savanorių, atvykimą bei darbą su studentais. Po gana ilgų ir komplikuotų susitikimų su administracija ir dėstytojais, pagaliau mums leido susitikti su studentais. Susitikimai buvo nelengvi ne tik dėl kalbinių trukdžių, bet labiausiai dėl visiškai kitokio suvokimo, ką gi su tais studentais reikia ir galima daryti. Pirmiausia, didžioji dalis dėstytojų yra tiesiog savo srities specialistai, tačiau pedagoginių žinių visiškai neturi arba jos atgyvenusios ir, mano nuomone, daugiau žalos gali pridaryti, nei naudos. Antra, dėstytojai mano, kad jei mes kalbame geriau angliškai, nei bet kas kitas universitete, mūsų atsakomybė būtų tiesiog „dėstyti“ anglų kalbą ir bandyti paaiškinti, kad mes ne mokytojai, dėl to negalime dėstyti jokio dalyko, yra labai sudėtinga. Būtent dėl šių priežasčių, neformalaus ugdymo suvokimas yra sunkiai prieinama sąvoka. Taigi, sutarėme, kad būtinai ugdysime bendravimo įgūdžius anglų kalba, tačiau tai darysime įvairiais būdais. Kol kas tegaliu pasidalinti vienu atsiliepimu po vieno užsiėmimo – tris metus studijuoju anglų kalbą universitete ir bendrai sudėjus visas paskaitas, nesu tiek daug kalbėjęs ir galvojęs, kiek per pusantros valandos užsiėmimą šiandien. O aš tiesiog suorganizavau mažus debatus studentus dominančiomis temomis!

Arabų Institutas
Antra vieta, kurioje dirbame du pusdienius per savaitę yra privati gimnazija, Arabų Institutas. Ši mokykla sulaukia gana kontraversiškų atsiliepimų iš ją baigusių mokinių dėl religinių ir politinių pasirinkimų, tačiau vienas dalykas, kuriuo niekas neabejoja, tai aukštas mokymo lygis. Matant gyvenimą čia, mano mintys labai dažnai nuslysta į pažįstamus prisiminimus, taigi Lietuvą. Matyt, mūsų smegenys sukonstruoti tokiu būdu, kad be palyginimų neišeina pažinti kitų dalykų, tad ir aš, šios žemės boružėlė būdama, neapsieinu be bandymo palyginti. Arabų institutas yra labai tinkama vieta ieškoti panašumų su Lietuvos prestižinių vidurinio lavinimo įstaigomis. Vaikai, šiuo atveju čia tik berniukai, yra labai pareigingi, disciplinuoti, stengiasi gerai mokytis ir klauso „tiesų“. Tos „tiesos“ visur egzistuoja, tik visur jos skirtingos, argi ne? Čia tiesos dažnu atveju susijusios su istorinėmis, politinėmis ir religinėmis dogmomis, kas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Kai susitikome su mokyklos mokinių reikalų tvarkytoju, matyt Lietuvoje arčiausiai būtų geras socialinis pedagogas, jis mūsų prašė padėti moksleiviams išreikšti save. Žinoma, tokiu būdu bus lavinama jų anglų kalba ir sudorojami du zuikiai vienu šūviu. Turiu dvylikos berniukų grupę, su kuria susitinku du kartus per savaitę, paklausite, ką gi aš su jais veikiu – per pirmą „pamoką“ susipažinome, jie visai neblogai moka prisistatyti angliškai, gana gerai supranta, ką jiems sakau ir netgi kartais kūrybingai atsako į mano suktus klausimus. Vienas iš tokių klausimų buvo apie tai, ką jie norėtų veikti ir aptarti per mūsų susitikimus ateinančius tris mėnesius. Labiausiai vaikai norėjo kalbėti apie draugystę – kas tai yra, kaip reikia gerbti draugus ir kaip juos atrasti – argi ne nuostabi tema? Pagalvoju, kad mums visiems reikėtų dažniau susimąstyti, kas yra tas neapčiuopiamas, bet stiprus ir reikalingas draugystės pojūtis. Kitos temos buvo dar įdomesnės – diktatūra ir demokratija! Priminsiu, kad šie berniukai yra 8 ir 9 klasių moksleiviai. Vaikai domisi kitų valstybių istorija, geografija. Mano laimei, neliečia religinių temų. Tiesą pasakius, mane tai nustebino, nes visi vyresni paaugliai ir suaugę visada nori pasidalinti savo supratimu apie vakarų ir rytų kultūras ir religinius skirtumus. Dažnu atveju, labai sunku paaiškinti, kad yra žmonių, kurie netiki jokiu dievu, bet kol kalbama tiesiog apie kitas religija, tol viskas dar būna jiems gana aišku. O ką jūs manote, mieli skaitytojai, ar sutinkate, kad „bedieviai“ irgi turi teisę tikėti? Tikėti, kad nėra dievo?

Taigi, su vaikais dirbu naudodama žaidimus, diskusijas, kitaip tariant, neformalaus ugdymo metodus. Piešiame, fotografuojame, rašome, kalbamės, klausinėjame – domimės. Mano kukliu supratimu, privesti vaikus kvestionuoti kiek įmanoma daugiau dalykų yra sveika. Kritinis mąstymas, šiuo atveju, yra mano taikos pypkė. Ar suveiks, papasakosiu vėliau.
Dar Assadaqa – mūsų centras. Pavadinimas vėlgi simbolinis – draugystės namai. Čia ateinu kas dieną ir, matyt, pasakoti apie šį centrą yra lengviausia, nes jo tikslai yra labai panašūs į bet kokio jaunimo, bendruomenės centro, visame pasaulyje. Yra tam tikri užsiėmimai konkrečiu laiku, kuriuos vedame mes, savanoriai – dramos, meno, fotografijos, anglų kalbos – o likusiu laiku vaikai, paaugliai gali tiesiog ateiti, prisėsti prie kompiuterių, pasikalbėti neformalioje aplinkoje su suaugusiais arba tiesiog pabūti su savimi ir savo draugais be jokių įsipareigojimų. Tai gana svarbu, nes kai tik jie išeina už centro ribų, jie pakliūna į niūrią realybę, kur juos bet kada gali suimti, kur jie turi atmerkti akis pakaušyje, galvoti, ką sako ir kur eina.
Tiesa, su laiko suvokimu vaikams ir vietiniams suaugusiems yra gana sudėtinga, laikrodis sau, o žmonės sau. Na, nebent penkios maldos per dieną gali indikuoti apytikslį laiką. Bet nieko, šiaip ne taip tvarkomės, su šypsena primenama, kad jei vėluojate, prarandate laiką, kurį galime efektyviai išnaudoti užsiėmimų metu. Gal link projekto pabaigos kas nors gero iš to išeis.