Kai dienos vejasi naktis, o naktys tingiai slenka iš tamsos į ryto žarą… Kai norisi pabėgti nuo tamsos, o ji lėtai apsikabina ir nepaleidžia… Kai dienos saulė, vėjas ir debesys tiesia draugišką ranką ir ją paduodant išdavikiškai trukteli ir palieka su pasitikėjimo neverta naktimi… Kai širdis sustoja naktį, o kvėpavimas grįžta dieną…
Kai taip būna, vienintelis dalykas, kurio norisi, nelikti vienam… Regis, vienas kūnas nebežino, kur pasidėti, regis jis vienas nemoka apsižvalgyti ir atrasti sau vietos, jam reikia dar poros akių, rankų ir kojų.
Vienos mintys kaip balti skalbiniai palikti džiūti lauko vidury, plėvesuoja pavėjui be valios ir be galimybės pakeisti vėjo kryptį…
Viena širdis daužosi krūtinėje, kažkada taip mylėtoje ir mylinčioje ir bando nepaspringti savo pačios sukurtoje baimėje… Ta pati širdis dalinasi į tūkstančius šipulių ir žada niekad vėl netapti vieniu…
Ta pati nepasiduodanti širdis geria atgailos sumišusios su piktdžiugiškumu kraują ir trokšta rando, skausmingo rando, kurį bet kada palietus, atsimintum šią pamoką…
Kai dienos vejasi naktis ir kūnas uždainuoja savo ramybės dainą, o protas atsiduoda vangumo spąstams, norisi negyventi savo kūne ir savo prote, norisi pabėgti į kūną be atminties, be skausmo, be pojūčių ir be ateities…
ET pasakė,
lapkričio 6, 2011 at 08:03
Stiprūs išgyvenimai ir stiprus jų atspindys. Apkabinu, mieloji, stipriai. Tegul nors maža dalimi tas “apkabinimas” būna panašus į vaikystės laikų apsikabinimus.
Tave mylinti ma