Biblijiniai personažai mums visiems daugiau ar mažiau pažįstami – Dievo patikėtinis Abraomas turėjo du sūnus – Izaoką ir Išmaelį. Galbūt nustebsite sužinoję, kad didžioji dalis biblijos yra pripažįstama ir labai gerbiama Islamo religijoje. Dalis pranašų ir šventųjų yra tie patys, jų nuopelnai religijai yra pripažįstami ir lygiai taip pat reikšmingi abiejose religijose. Atrasdama tokius dalykus, vis dažniau pagalvoju – na, tai ko gi šitaip nesutarti, jei net pagrindinis pasiteisinimas (religija) neturi tiek daug skirtumų…?
Taigi, kaip žinoma, Dievas paprašė Abraomo paaukoti vieną savo sūnų, norėdamas patikrinti pasitikėjimą, atsidavimą. Deja, dažnai, ne tik dievai ir visiškai ne dieviškai nori patikrinti mūsų pasitikėjimus ir atsidavimus… Abraomas, žinoma, sutiko ir vieną ankstų rytą nusivedė Išmaelį ant kalno, kur buvo nusprendęs jį paaukoti Dievui. Kaip rašoma, angelas Gabrielius nusileido pačiu laiku ir sustabdė Abraomą, kuris jau buvo savo pasišventimu įrodęs nekvestionuojamą meilę Dievui ir liepė padėti peilį į šalį. Visi liko gyvi, sveiki ir laimingi, išskyrus avį, kurią Abraomas visgi nusprendė paaukoti Dievui. Kuo daugiau galvoju, tuo mažiau suprantu, kodėl kraujo praliejimas tais laikais (ir šiais) yra toks tvirtas atsidavimo ženklas…
Ir štai iki šių dienų avies aukojimas yra išlikęs Islamo religijoje švenčiant 12 mėnesių pagal mėnulio kalendorių pabaigą. Kitaip tariant, labai artima prasmė mūsų Kalėdų šventimui, nes pagrindiniai tikslai yra būti su šeima, prisiminti visus pamirštus, sergančius, gyvus ir mirusius, apglėbti artimuosius dėmesiu, dovanomis, šiluma, dažnu atveju per susitikimus, skanumynus ir bendrus susėdimus prie vaišių stalo.
Avies aukojimas iš arti
Kai buvau maža, kaip ir daugelis tuometinių vaikiukų, turėjau laimę leisti dienas kaime. Kaimas buvo paprastas su visais jam pritinkamais įvykiais, vienas iš jų, žinoma, gyvulių skerdimas. Pamenu, kaip girdėdavau žviegiant kiaules ir užuosdavau svilėsių kvapą. Visa tai nekeldavo jokių rimtesnių klausimų, galbūt dėl to, kad buvau vaikas, o galbūt dėl to, kad naminio gyvulio skerdimas atrodė labai natūralus reikalas norint valgyti mėsą.
Taigi, kai sužinojau, kad viena mūsų savanorė su savo sese, gyvenančia Londone nupirko avį ir nori ją paaukoti, bei mėsą išdalinti skurstantiems, apsidžiaugiau dėl galimybės pamatyti viską iš arti. Kraujo nebijau, mėsą valgau, tad nenujaučiau jokių galimų keblumų dėl būsimų vaizdų.
Ankstyvą šventinės dienos rytą dviese su filmuojančia savanore atkeliavome į vieną kiemą, kur pirmas pritrenkiantis vaizdas buvo siena. Ta pati siena, kuri juosia beveik visą vakarų krantą, atskirdama jį nuo dabartinio Izraelio. 8 m aukščio betoniniai blokai tiesiog stūkso žmonių kieme. 2004 m. Kareiviai atkeliavo su nurodymu statyti sieną vieno metro atstumu nuo namo, kitaip tariant paimti visą šeimos žemę ir nepalikti absoliučiai jokios teritorijos už namo ribų. Po ilgų ginčų, siena buvo pastumta apie 8 metrus, tačiau šio kiemo neužteko išlaikyti visoms turėtoms avims, keliems žirgams, vištoms ir kitiems ūkiniams dalykams. Žmonės pardavė avis, žirgą ir dalį savo ūkinių rakandų, tiesiog nebebuvo jokių galimybių visa tai išlaikyti. Siena buvo apkarstyta kameromis, kurios visą parą filmuoja viską, kas vyksta name ir kieme. Karinė stotelė įrengta keli šimtai metrų nuo namo, atimtame iš Palestiniečių name.
Kaip jau matyt pastebėjote, labai ilga įžanga mano. Avis vis neskerdžiama ir neskerdžiama. Ilgos įžangos priežastis yra viena – noriu Jums parodyti kuo platesnį vaizdą ir leisti pajusti atmosferą ne tik kalbant apie vieną detalę, bet pasiūlant apžvelgti kuo daugiau. Juk įžengus į tam tikrą naują vietą susidarome įspūdį apie ją naudodami beveik visus savo pojūčius. Noriu, kad skaitydami pajustumėte daugiau nei vien sausus žodžius.
Dažnai žmonės manęs klausia, ar rašau savo nuomonę ir pretenduoju pateikti ją kaip objektyvius faktus? Viešai ir oficialiai prisipažįstu – skaitant mano rašinius, reikia sugebėti atsijoti, kur yra faktai, o kur mano subjektyvios emocijos, jausmai ir nuomonė.
Pasipraktikuokime – siena, atkertanti Vakarų krantą nuo likusios okupuotos Palestinos teritorijos – faktas; siena, pastatyta žmonių kiemuose – taip pat faktas, žmogaus teisių pažeidinėjimai apribojant judėjimo, susirinkimo, žodžio laisves – taip pat faktai. Mano pamąstymai religiniais aspektais, užmetimai kotraversiškų ir galbūt nelabai priimtinų klausimų apie tradicijas, religijos poveikį ir kitus „nusistovėjusius“ dalykus– yra visiškai subjektyvus dalykas. Nebandžiau ir nebandysiu primesti savo „bedieviškumo“, kosmopolitiškumo ar dar kokio „-umo“. Tačiau visgi vieną dalyką bandysiu labai aiškiai parodyti – neteisybę, kurią patiria Palestiniečiai. Nesiryžtu siūlyti sprendimų, bet žinau viena – abi tautos turi turėti lygias teises bent jau pasisakyti, būti išklausytiems. Deja, kol kas, kaip ir visais laikais, balso teisę turi tik stiprieji politinės arenos žaidėjai.
Taigi, įžengus į šeimos kiemą, šešėlį meta aukšta siena, jauni ir pagyvenę vyrai renkasi aplink avį, atvestą iš atskiro gardo ir mintyse kalba maldeles, dėkodami dievui. Halalo būdu paskerstas gyvulys turi būti neišgąsdintas, staigiai padurtas ir tai darant turi būti sukalbėta malda. Tik kai avis sutrukčiojo paskutinį kartą, supratau, kad nebuvo jokio garso, nei vieno „me“, kas pasirodė keista ir netikėta. Gerklės perpjovimo akimirką visi nutilo ir įsitempė, nežinau, su kokiom mintim ar maldom galvose, bet tylos strėlė persmelkė ir mane, tiesa, aš meldžiausi tik, kad kuo greičiau ta avelė išleistų paskutinį kvapą… Nuo šio momento viskas vyko labai sklandžiai, greitai ir profesionaliai: nupjaunama galva ir iškarto pradedama išdarinėti, tiesa, tai labai atidžiai atliko keturiolikmetis berniukas, kurį stebėjo jo jaunesni broliai ir pusbroliai; nuleidžiamas kraujas, lupamas kailis, kabinama ant kablio, pjaunama išilgai, po žarnelę ir pūslelę išimami visi vidaus organai, leidžiama ištekėti paskutiniams kraujo lašams – mano didžiai nuostabai jo nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, ir ceremonija baigta! Pačiomis paskutinėmis minutėmis pasklido itin nemalonus kvapas, aš nuleidau foto aparatą ir, savo nelaimei, pradėjau mąstyti… Viso proceso metu buvau apsiginklavusi savo skydu – foto aparatu, žiūrint pro objektyvą viskas atrodo kitaip, daug tolimiau ir galbūt ne taip stipriai „bado akis“, tarp realybės ir manęs atsiranda kritinis žvilgsnis, kuris ieško geresnio kadro, geresnės pozicijos, įdomesnių rakursų ir pan. Nėra per daug laiko galvoti apie patį veiksmo turinį… ir tai apsaugo nuo staigių emocijų veiksmo metu.
Nuleidus foto aparatą, pajutus labai nemalonų kvapą, pakviestai prie stalo ir aprodytai visą ūkį, namą pasijutau silpna ir pažeidžiama. O dar priešais akis garavo jau paruošti kai kurie mėsos gabaliukai iš tik ką kvėpavusios avies. Nusprendžiau tądien pabūti vegetare – viskas atrodė perdėm gyva ir siurrealu.
Prie viso to, prisidėjo ir namų šeimininkas, kuris, būdamas labai padorus žmogus, pradėjo mums pasakoti apie dievo kelią, islamo taisykles ir religinį gyvenimo suvokimą. Taip, jis buvo teisus, gyvenant pagal religines taisykles, viskas daug paprasčiau. Visada turėtų būti aišku, kas juoda, o kas balta, kaip reikia elgtis ir kaip šiukštu negalima, ką ir kada valgyti ir ko negalima, ką mylėti, kada vesti, kaip rengtis ir t.t. Islamas, kaip „jauniausia“ didžioji religija (prasidėjusi 632 m.) gali pasigirti daugelio gyvenimo aspektų aprašymu ir įrėminimu. Taisyklės, pagrįstos šimtametėmis tradicijomis turėtų supaprastinti kasdienybę, deja, taip ir daro… Rašau, „deja“ nes per tokį trumpą laiką, kurį praleidau čia, jau labai ryškiai apstebėjau, ką daro toks supaprastintas ir įrėmintas gyvenimas. Ir čia, manau, nėra vien Islamo klausimas… Dingsta kūrybingumas, aistra patirti naujoves, dingsta emociniai ekstremumai, o svarbiausia, neugdomas noras pažinti, atrasti, sužinoti, kvestionuoti…!
Šventė, netekusi prasmės, paralelė su Kalėdomis?
Kitas aspektas, galbūt mums visiems šiek tiek artimesnis, šios didelės šventės buitinis panašumus su mūsų taip sureikšminamomis Kalėdomis. Žinoma, nesupraskite klaidingai, rašau tik iš savo bokšto, tačiau tam bokštui labai stiprią įtaką daro komersalizacija, vartotojiškumas, parodomasis šventinis gerumas ir t.t., sukylantys prieš pat „didžiąsias“ šventes. Taip pat ir čia. Per Eid‘ą kiekvienas vyras savo šeimos moterims turi padovanoti pinigėlių. Už tuos pinigėlius moterys bėga pirktis visko, ko širdis geidžia – dažniausiai drabužių ir kosmetikos. Praktiškai, dovanų čekiai mūsų standartais, ar gi ne?
Savo studentų klausiau, ką gi jiems reiškia šis Eid‘as? Savo didžiais nuostabai – o juk kažkodėl maniau, kad musulmonai bus būtinai labiau atsidavę savo tradicijoms, būtinai kažkaip giliau suvoks šventes ir jiems jos bus „tikros“, ne taip, kaip mums, vakariečiams… – gavau šalto vandens kibirą ant savo perkaitusių smegenų.
Pasirodo, mes labiau panašūs, nei aš eilinį sykį buvau maniusi. Vėlgi, mano pamatinė nuostata, kad visi mes tik žmonės, pasitvirtino…
Šeimos, giminės ir draugų susiėjimai – būtinybė per Eid‘ą, būtinybė per Kalėdas. Juk neįsivaizduojame, kaip galima nesusimatyti, nesusiskambinti, neaplankyti tų, kurie mums svarbūs arba norime parodyti, kad svarbūs.
Valgiai – nekalbant apie 12 Kūčių patiekalų, visad žiemos šventės asocijuojasi su nukrautais stalais, persivalgymu ir tingumu prie stalo – galbūt supaprastinu, bet paskaičiuokit, kiek laiko praleidžiate Jūs ar jūsų šeimos moterys virtuvėje ir suprasit, kad tokia jau skani teisybė. Čia maisto gaminimas yra buvimo kartu neatsiejama dalis. Mėsa per šią šventę ruošiama įvairiais būdais, nuo mums pažįstamų šašlykų ant iešmų iki faršo maišyto su įvairiom daržovėm ir prieskoniais taip pat kepamo ant iešmų. Stalai nukrauti tradiciniais ryžių ir mėsos troškiniais, vaisia ir daržovės, saldumynai ir datulių bei citrinų gėrimai. Kavos ir arbatos gėrimas su sausainiais yra būtinybė, praktiškai galima įžeisti žmogų, atsisakius.
Apsipirkimai ir pasipuošimai, draugiški pasišnekėjimai apie nieką, poilsis nuo darbo – jaučiuosi aprašanti mūsų šventinį laikotarpį. O kaip jums visa tai skamba?
Pabaigai, praleidusi čia jau daugiau nei mėnesį, dar kartą įsitikinau, kad visi mes norime tų pačių dalykų – ramybės, saugumo, paprastų džiaugsmų, patikimos buities. Religija, tradicijos, nacionaliniai charakteriai – tai tik bėgiai, kuriais tautos pasirenka važiuoti, tačiau apsidairius pro traukinio langą norisi matyti labai panašius malonius akiai vaizdus.
