Būna dienų lyg tyčia…

Kaip mano vienas draugas sako:  “Balionėlis nedžiugina…”

O ką drayti, kai balionėlis nedžiugina? … reikia duoti sau į nosį ir pasižiūrėti kokį nors filmą, kur rodo, kaip kitiems yra blogiau, nei man ir jie randa savo balionėlius, kurie džiugina. Prieš porą dienų pažiūrėjau filmą The Afghan Star – visiems rekomenduoju.  Be viso pamatymo, kaip sunku ten, kur karas jau kelis dešimtmečius viską niokoja, dar galima pamatyti, kaip nuostabiai jauni žmonės visame pasaulyje yra panašūs. Kuo panašūs – kiekvienas gali pasidaryti savas išvadas ir pamatyti “savaip”. Po tokių filmų mane ne tik balionėlis pradeda džiuginti, bet ir labai paprastas suvokimas grįžta – aš gyvenu tam, kad padėčiau kitiems. O tuos kitus taip paprasta rasti savo gyvenime. Ir aš nekalbu apie tai, kad “traukiu” bėdžius 🙂 nors man patinka, kad man nereikia intensyviai ieškoti žmonių, kuriems galiu padėti, o jie patys mane randa. Bet aš labiau apie tai, kad mes kiekvienas turime žmonių savo akiratyje, kuriems galime padėti ir tai nereikalaus ypatingų pastangų, laiko, finansų ar dar ko nors, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai “brangu”…

****

Būna dienų lyg tyčia – vakar atėjus į darbą radau ne baisiai pozityviai nusiteikusį Džordžą – užvakar apiplėšė restoraną. Išspyrė abi duris, pavogė kelis šimtus eurų iš kasos, kelis butelius įvairaus alkoholio, maisto, paliko atidarytas didelių šaldytuvų duris (tokių šaldiklių kaip spintos, tad dalis produktų, net ir nepavogtų jau nebegalioja…) Ir pats faktas yra, matyt, labiausiai nemalonus, dabar mums negalima naktį vieniems išeiti iš restorano ir būtina užsirakinti, kai užsidarom ir liekam tvarkytis ir liepta atoduoti viską, ko prašys, jei netyčia ateis vogti tada, kai kas nors bus “namie”. Žodžiu, ypatingi nurodymai – labai įdomu, nes toks apiplėšimas vyksta kartą per  6-7 metus… Laimei, viskas apdrausta, išskyrus emocijas…

*****

Būna dienų lyg tyčia kaip taip norisi to, ko negali gauti čia ir dabar ir tada atrodo, kad turi teisę imti ir liūdėti… ir būna akimirkų kai supranti, kad mirties akivaizdoje visi šitie dalykai nesvarbūs, kaip sako mano mama… :*

Linkiu svarbių atradimų 🙂

Apkabinu 🙂

http://www.youtube.com/watch?v=GUcXI2BIUOQ

Advertisements

4 Komentaras

  1. ET said,

    balandžio 25, 2010 at 10:32

    Oho kokios naujienos! Užjaučiu restorano savininkus. Žinau, koks bjaurus jausmas būti apvogtam – du kartus patyriau ir niekam to nelinkėčiau. Tikrai didelis emocinis supurtymas. Bet gal reikalingas? Nežinau.
    Tavo aprašytas metodas gerai atvėsina liūdesio karštį, kaip priežastis maža .Neblogai – kai priežastis nelabai didelė, kaip toliau – nežinau. Tačiau kol gyvena ne kaip niekšai ar kitiems kenkėjai, tol esam viską atlaikę:)

  2. ina said,

    balandžio 25, 2010 at 12:40

    Net baisu paskaičius, kad jus apvogė. Labai užjaučiu ir linkiu, kad daugiau taip
    neatsitiktų.
    Kaip tu sakai, reikia gyventi, kad kitiems padėtum, net ir tada, kai ,rodos, viskas beviltiška. Ar iš tikrųjų tu taip sugebi?

  3. ina said,

    balandžio 25, 2010 at 18:21

    PUIKU, rašyk toliau, labai įdomu

  4. et said,

    balandžio 26, 2010 at 14:44

    Ačiū, labai smagiai paklausiau Nina Simone.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: