Rašyta 2006 12 24: Vertybė – baltas?

Nemaniau, kad mane dar šitaip gali išmušti iš vėžių koks nors žmogus, jo požiūris (!) ar įsitikinimas. O gyvenimas vis pamoko, kad stebėtis niekada nevalia sustoti ir ne tik stebėtis, bet ir numoti ranka, pabandyti suprasti ar tiesiog pripažinti, kad būna ir kitaip…
Galvoju apie konkretų įvykį, po kurio man svarbu susitvarkyti su savo pačios požiūriu ar, taip visų mėgiamu terminu, tolerancija.
Portugalas, italas ir tunisietis bei trys lietuvės merginos. Naktinis klubas, tačiau pakankamai ramus, kuriame nedidelė šokių aikštelė ir daug sėdimų vietų. Susišnekėti įmanoma ir rėkti nebūtina. Jauni vyrai iš skirtingų šalių atvažiavę į mūsų šalį su tarptautine jaunimo organizacija, į jos valdybos posėdį. Visi tą vakarą smagiai leidžia laiką, visi sukasi jaunimo veikloje, tarptautinėje erdvėje, daug keliauja, daug dirba su seminarais ir kitais projektais, tad buvimas tai Atėnuose, tai Helsinkyje, Taline, Briuselyje ar Vilniuje nedaro didelės reikšmės.., jei ne vienas dalykas… Staiga prie tunisiečio prišoka baltas lietuvis, iš pažiūros, simpatiškas vaikinas ir pradeda mūsų svečią mušti! Žinoma, pribėga apsauga, po kelių nesėkmingų bandymų abu vaikinus atskiria ir pradėjusįjį išmeta už durų. Be abejo, tarp mūsų šešių šioks toks sumišimas, tačiau greitai nusprendžiam iš čia eiti, nes kabinėjasi prie mūsų draugų dar keli, išdidžiai save vadinantys rasistais, vaikinai ir tampa labai nemalonu. Kai manęs paklausia, ar mums saugu išeiti į lauką, susigėdusi dėl tautiečių einu apžiūrėti situacijos lauke, ir, be abejo sutinku tą šviesių plaukų, aukštą, tvirtai sudėtą rasistą (jis pats save taip vadina, tad, manau, turiu teisę ir aš taip jį apibūdinti).
Galbūt kam nors ir juokingai nuskambės, tačiau mano širdyje ir galvoje logiškiausias būdas spręsti konfliktus, nesutarimus, įkaitusias emocijas, nesusipratimus – pokalbis, ir būtų labai gerai, kuo atviresnis. Tad aš, „Marytė Melnikaitė“ nutariu užkalbinti įkaitusį lietuvį, kuris jau yra besibraunantis atgal, šaukdamas, kad užmuš tą turką (turėdamas omeny mano kolegą tunisietį).
Nepavadinčiau to pokalbio dialogu. Tai buvo veikiau mėtymas žirnių į sieną, nes žmogus visiškai manęs nesuprato – kokie užsieniečiai? Ko jiems? Mūsų „mergų“? Kas bus jei parduotuvėj pardavėju bus koks „juodas“? Ir t.t. Deja, nesumojau, ką galiu atsakyti į tokius klausimus, kad būtų veiksminga. Tad tiesiog nukreipiau jo dėmesį, kol išėjo mano kolegos ir pati sprukau visiškai susinervinusi ir pasimetusi dėl tokio netikėtumo ir dėl to, kad netikėjau, jog Lietuvoje tokie žmonės visgi egzistuoja. Paradoksaliausias momentas buvo, kai šis lietuvis rasistas, keikdamas visus kitataučius pasakė, jog jau du metus gyvena Londone… Na ką gi, reiškia, net „teisinga“ aplinka jam nepadaro geros įtakos, tai ką čia aš galiu su savo norais padiskutuoti, atverti akis ir pan…
Vis dar mano viduje šis įvykis nerado savo lentynėlės, man sunku į savo smegenis sutalpinti tokį kitonišką požiūrį. Kyla klausimas, kiek galime būti tolerantiški netolerancijai? O mano viena didžiausių vertybių yra, tikiu, kito supratimas ir priėmimas tokio, koks yra…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: