Rašyta 2008 11 13: Galite ir neskaityti… šiek tiek apie jausmus, šiek tiek apie Venesuelą… :)

Kai ankstyvą vakarą leidžiasi saulė, kabojusi visą dieną tiesiai virš galvų – miestas tampa apelsininis. Dinozauriniai kalnai apsigaubia šešėliu ir po truputį slenka į naktį, tapdami siluetais. Jie tyliai ir ramiai guli apsupę spalvotą miestą.
Atsitokėju, kaip po kojomis sujuda žolė, prabėgus driežiukui ar pravažiuodama pypteli mašina, norėdama pabrėžti – aš atvažiuoju! Kartais, kai sėdžiu vienoje iš tokių „kalbančių“ mašinų ir matau save galino vaizdo veidrodėlyje, suprantu, kad nepažįsto tos merginos mėlynai pilkšvomis akimis…
Mašina vis pyyyp, o kartais ir pypt. Taip pypt pypt ir sąmonė grįžta, akys mato realybę, protas daro subjektyvias išvadas…
Žmonės gatvėje niekada niekur neskuba, nesuprantu, kodėl; ar saulė išsiurbia visą jų energiją ir norą nuveikti kuo daugiau, atrasti, suprasti, pamatyti…Nesuvokiu… Vaizdai sprogdina akis, kvapai riečia nosį. Kaip visa tai suvokti. Netelpa į mano nusibraižytus pasaulio rėmus. Žinoma, tie rėmai… ypatingai subjektyvūs… bet bijau, kad lygiai taip pat, kaip ir visų kitų, net tų, kurie mano pažįstą pasaulį…
Kaip skiriasi įpročiai, kaip jie priklauso nuo tų, kas nustato taisykles – gyvenimo būdo taisykles… Juk visiems žmonėms – kur ir kaip jie begyventų bėga kraujas, nemalonu ir skaida įsipjovus, visur naktis keičia dieną, o diena – naktį, mums reikia meilės ir saugumo jausmo…
Čia visi gyvena su grotomis ant langų ir durų. Visi – vagys, politikai, paprasti darbininkai, visiški varguoliai, kurių sienos ir lubos kartoninės, užsieniečiai… Čia, sako, yra tokių rajonų, kuriuose niekada niekas neturėtu eiti, nebent nori būti apiplėštas, ar dar blogiau, o kai pro tokius rajonus važiuojama su mašina – iš vidaus užsirakinama. Ir nepaisant visų šių mano teorinių žinių, man dar nė karto niekas nesiūlė narkotikų ar ko kito, nemačiau nemalonių vaizdų, negirdėjau šūvių, nepatyriau, ką reiškia panieka užsieniečiui, ypač jei jis nors truputį primena amerikietį…
Moterys ir vyrai slenka savo keliais, kuriuose negalioja kitų nustatytos taisyklės – vienas vietos jaunas gyventojas man paaiškino – mes turime geriausią pasaulyje civilinį ir baudžiamąjį kodeksus, tik niekas nesilaiko to, kas juose surašyta. Na ir ką gi galima atsakyti į tokį teiginį…
„Doors‘ai“ ausyse, gyvenimas slenka savu ritmu – jį galima pagreitinti ar palėtinti tik savo širdies ir proto pagalba – mėgaukimės… gaudau kiekvieną akimirką, kad tik neištuštėčiau…Kai ankstyvą vakarą leidžiasi saulė, kabojusi visą dieną tiesiai virš galvų – miestas tampa apelsininis. Dinozauriniai kalnai apsigaubia šešėliu ir po truputį slenka į naktį, tapdami siluetais. Jie tyliai ir ramiai guli apsupę spalvotą miestą.
Atsitokėju, kaip po kojomis sujuda žolė, prabėgus driežiukui ar pravažiuodama pypteli mašina, norėdama pabrėžti – aš atvažiuoju! Kartais, kai sėdžiu vienoje iš tokių „kalbančių“ mašinų ir matau save galino vaizdo veidrodėlyje, suprantu, kad nepažįsto tos merginos mėlynai pilkšvomis akimis…
Mašina vis pyyyp, o kartais ir pypt. Taip pypt pypt ir sąmonė grįžta, akys mato realybę, protas daro subjektyvias išvadas…
Žmonės gatvėje niekada niekur neskuba, nesuprantu, kodėl; ar saulė išsiurbia visą jų energiją ir norą nuveikti kuo daugiau, atrasti, suprasti, pamatyti…Nesuvokiu… Vaizdai sprogdina akis, kvapai riečia nosį. Kaip visa tai suvokti. Netelpa į mano nusibraižytus pasaulio rėmus. Žinoma, tie rėmai… ypatingai subjektyvūs… bet bijau, kad lygiai taip pat, kaip ir visų kitų, net tų, kurie mano pažįstą pasaulį…
Kaip skiriasi įpročiai, kaip jie priklauso nuo tų, kas nustato taisykles – gyvenimo būdo taisykles… Juk visiems žmonėms – kur ir kaip jie begyventų bėga kraujas, nemalonu ir skaida įsipjovus, visur naktis keičia dieną, o diena – naktį, mums reikia meilės ir saugumo jausmo…
Čia visi gyvena su grotomis ant langų ir durų. Visi – vagys, politikai, paprasti darbininkai, visiški varguoliai, kurių sienos ir lubos kartoninės, užsieniečiai… Čia, sako, yra tokių rajonų, kuriuose niekada niekas neturėtu eiti, nebent nori būti apiplėštas, ar dar blogiau, o kai pro tokius rajonus važiuojama su mašina – iš vidaus užsirakinama. Ir nepaisant visų šių mano teorinių žinių, man dar nė karto niekas nesiūlė narkotikų ar ko kito, nemačiau nemalonių vaizdų, negirdėjau šūvių, nepatyriau, ką reiškia panieka užsieniečiui, ypač jei jis nors truputį primena amerikietį…
Moterys ir vyrai slenka savo keliais, kuriuose negalioja kitų nustatytos taisyklės – vienas vietos jaunas gyventojas man paaiškino – mes turime geriausią pasaulyje civilinį ir baudžiamąjį kodeksus, tik niekas nesilaiko to, kas juose surašyta. Na ir ką gi galima atsakyti į tokį teiginį…
„Doors‘ai“ ausyse, gyvenimas slenka savu ritmu – jį galima pagreitinti ar palėtinti tik savo širdies ir proto pagalba – mėgaukimės… gaudau kiekvieną akimirką, kad tik neištuštėčiau…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: