Išsiųsta lryto redakcijai, gal netyčia “išspausdins“: Ir trečio kurso studentei, ir jos „teisėjai“

Perskaičius abu rašinėlius (Kristinos ir Inesos), deja, nebesusilaikiau ir apmąsčiusi – ar turiu ką pasakyti ir ar sugebėsiu išdėstyti tai skaitytojų lygiu (prašom neįsižeisti) – nusprendžiau, kad nebegalima tylėti. Žinoma, dažnai ištinkančią silpnumo akimirką suprantu, kad nei mano rašinukas, nei tie du, dėl kurių aš rašau, nei dar milijonas panašių, nepakeis esamos situacijos, o juolabiau bendro žmonių suvokimo apie situaciją ir neišmokys jų priimti kitus (o, taip, priimti!!!) pirmiausiai pagarbiai, su supratimu ir pamatiniu noru, kad viskas būtų gerai.., bet.. et.. nebegaliu susiturėti, o vieša erdvė, regis turėtų padėti mano nesusiturėjimui.

Pirmiausia, sąžiningumo dėlei reikia prisistatyti (na, kad komentatoriai bent jau ne iš piršto laužtų visas pamazgas, kurias pils) – esu 26 metų magistro studentė Amsterdamo Universitete. Bakalaurą pabaigiau Vilniaus Universitete, Filosofijos fakultete (tikrai ne vieną iš prestižiškiausių specialybių, Socialinį darbą) 2007 metais. Esu vilnietė (būtinai atkreipkit dėmesį į tai, kad galėtumėt kaltinti mane už tai, jog gyvenau ne bendrabutyje, o namuose ir, kad nereikėjo mokėti už pragyvenimą) iš, pagal įstatymus, socialinės rizikos šeimos, nes užaugau tik su mama ir, greitai pagal įstatymus, išvis be šeimos, bet čia kita tema. Mano darbo stažas skaičiuojamas nuo vidurinės baigimo (2003), o 2009-iais metais, pasirodo, net neblogai užsidirbau (keliasdešimt tūkstančių litų), tik daugiau nei pusė tos sumos atsidūrė bet kieno kito kišenėje tik ne mano (nesupraskit klaidingai, nesiskundžiu, nes esu labai stipriai pasisakanti už socialdemokratinio tipo valstybę, kai moki solidžią dalį savo pajamų valstybei ir už jas tikiesi gero gyvenimo, ne taip, matyt, kaip ponia Gailienė, kuri yra akivaizdžiai pasisakanti už liberaliąją poziciją – kiekvienas už save ir kiekvienas už save, o jei mirinėji iš bado, šalčio, patriotiškumo, emigracijos ar dar kokios infekcijos, tai jau pats kaltas ir nesikark niekam ant kaklo), didžiąją dalį tos užsidirbtos sumos išleidau pragyvenimui Amsterdame, kol ir čia nesusiradau darbo.

Dabar apie tai, ką noriu pasakyti – apie du jau minėtus rašinėlius (1) ir plačiau apie tai, ką jie puikiai atspindi(2).

Pirmiausia, Kristinai spaudžiu dešinę už puikią trumpą alegoriją, kuria ji perteikė sutirštintą realybę iš savo subjektyvaus gyvenimo taško. Ponia Inesa, ar jūs tai supratote, prieš pradėdama mušti merginą šlapiu skuduru per veidą? Žmonės, atitolę nuo jaunystės, dažniausiai pasižymi blogu bruožu – ne tik pamiršti praeities spalvingus jausmus ir išgyvenimus, bet ir nuvertinti, sumenkinti juos ir atkakliai naudotis išlavintu įgūdžiu(o jis lavinams nuo ankstyvų metų)  „aš dabar protingesnis ir viską geriau žinau“. Taigi, jei nesupratote, ką Kristina norėjo pasakyti, nuoširdžiai siūlau paskaityti dar kartą tik, šįkart, įsileiskit ir jausmus, o ne tik cinišką racionalumo gaidelę. O kai įsileisite, suprasite, kad po sutirštintomis spalvomis ir tiksliais litų suskaičiavimais (apie kuriuos, tiesa, Jūs, Inesa, visiškai neužsiminėte, nes, matyt, suprantate, kad tie skaičiukai yra teisingi, o kas dar svarbiau, be galo graudūs ir už juos atsako valstybinis sektorius, kurį, jūs taip ginate) slypi vargana, visiškai jauno žmogaus jokiu požiūriu neugdanti realybė. Nepriklausomai nuo to, ar jis gauna 195 Lt ar 455 Lt, ar jis mokosi VU, ar Šiaulių kolegijoje, ar jo tėvai gyvena Kaune ir važinėja džipu, ar Juodupėj ir važinėja traktorium, jaunas žmogus Lietuvoje nėra skatinamas augti, tobulėti, netapti suvargusiu materialistu, o svarbiausia, kritiškai mąstyti! Nekalbu apie vyresniąją kartą – ji jau prarasta (čia, reikia pabrėžti, sakau be arogancijos ar cinizmo, tik su giliu liūdesiu), kartu ir suprantu, kad kol nėra gerų gyvenimo mokytojų, tol retai kada užaugs ir geri „mokiniai“.

Nepatogu pripažinti, o juolab suvokti, kad mums dažnai trūksta autoritetų, o labiausiai, trūksta suvokimo, kam/kad/kokių mums jų reikia. Mums trūksta ne pačios laisvės, o sugebėjimo esama laisve pasinaudoti ir sukurti ką nors geresnio. Mums trūksta ne šlapių mazgočių per veidą už skaudžių jausmų išliejimą, o palaikymo ir padrąsinimo eiti toliau, nepasiduoti ir svajoti ir tik po to siekti tų susvajotų svajonių įgyvendinimo.

Taigi, kas dar nesuprato, kurlink lenkiu, galiu išdėstyti tieisia šviesiai – Kristina – nepasiduok, svarbiausia neužsigailėk savęs, nors, jaučiu, kad turi humoro jausmą, už jo ir laikykis. Susirasi darbą, atsilaikysi prieš pinigaujančius ir garbėtroškas universiteto klerkus ir išeisi iš viso šito dar stipresnė, nei esi! Inesai – būti liberalių politinių pažiūrių yra nei gerai, nei blogai, tačiau siūlau neprikišinėti jų (ar Jūs iš LLRI?), o dar ir su paspiktinimo ir nepasitenkinimo gaidele. Mano šūkis, ir liberalai gali būti empatiški!

Na, o antras mano diskusijos punktas yra šiek tiek atitolęs nuo konkrečių rašinių ir priartėjęs prie realybės. Bet kuris iš mūsų pažiūrėjęs sąžiningai ir atidžiai į save, išanalizavęs savo veiksmus, pasirinkimus ir patirtį, neabejoju, kad pripažintų, jog pirmoje vietoje visada buvo pats. Jam visada rūpėjo, kaip JAM pasiseks, ką apie JĮ pagalvos, kiek JIS pinigų gaus ir kaip JIS išsisuks nuo ko nors, kas JAM nepatinka – sakysite, natūralu, išgyvena tik stipriausieji. Taip, tačiau jei paklausčiau, ar save laikote žmogum, jūs neabejotinai atsakytumėt, kad taip ir tada man norisi priminti, kad žmoguje tiek pykčio, pagiežos, noro sumenkinti kitą neturėtų būti (žinau, žinau, pereinu į filosofavimą, bet leiskit ir jūs sau tą prabangą).

Tikrai turite laiko, galimybių, vidinės energijos suprasti kitą, užjausti jį ir linkėti gero, o, atsiradus progai, ir padėti. Neleiskite tokiems, kaip Kristina, suglebti savo pašonėje, apsimesdami, kad nepastebite ir išsisukinėdami, kad dėl kažkokių priežasčių negalite padėti (pvz. „Oj, man tai irgi labai blogai ir va, niekas man nepadeda, tai kodėl aš turėčiau“). Jei esate labiau panašūs į p. Gailienę, tuomet tegaliu nuoširdžiai pasiūlyti: pirmiausia, pagalvokite, ką darote ir kodėl. Atsakyme neturėtų būti „dėl pinigų“, „iš neturėjimo ką veikti“, „nes susipykau su … ir dabar noriu išlieti pagiežą“ ir pan. Tik tuomet, kupini kuo geriausių protingų norų, sakykite tai, ką manote esant teisinga.

Reikėtų mokėti suderinti materialumus ir kasdienį gyvenimą su gebėjimu pakilti virš rutinos ir atsispirti įnirtingam brukalui, kad viskas ko mums reikia iki pilnaverčio gyvenimo – tik pavalgyt, pasimylėt, nusipirkt skudurų, aprėkt ką nors, pažiopsot į teliką ar praeivius…

 

Reklama

Komentarų: 1

  1. arnas said,

    birželio 2, 2011 at 11:16

    saunuole, viska teisingai parasei:*


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: