Užima kvapą…

Užima kvapą, o gyvenimas aplinkui sukasi, tik tu lieki stovėti. Lieki stovėti tol, kol pats save apgaulingai laikai vietoje.

Besileidžianti saulė nenusakomomis spalvomis nudažo dangų virš mano gimtojo miesto, kuriame kiekvienas bokštas, kiekvienas nuo Užupio klano matomas stogas man reiškia. Reiškia nuo…iki… ir taip reiškia tik man. Su kiekvienu atsimintu ar pamirštu nugirstu žodžiu, pamatytom ir išskaitytom akim bei kūnu, garsu, kvapu, jausmu. Prieblanda, besileidžianti ant Vilniaus užima kvapą ir nubloškia į tokias vidines gilumas, kurių dėl jų tamsumo ir painiavos, prisibijau. Prieblandą randu ir čia, taip, kaip bokštų siluetai susilieja su naktimi, taip mano buvę ryškūs jausmai, pavargę ir išsigandę slepiasi nejaukioje, tačiau bent jau neakinančioje kaip šviesa, prieblandoje.

Užgniaužia kvapą staigus kaip bitės įgėlimas suvokimas, kad pasaulis suksis aplinkui nepriklausomai nuo to, kur būsiu ar nebūsiu, ką veiksiu ar apie ką skaudėsiu. Išsigąstu tos minties, kad esu tokia maža smiltelė, kuri, jei nesugebės prisikabinti prie kokio kiauto, bus nuplauta, nupūsta ir pamesta, bei… vienui viena tarp tokių pat, kaip ji… Noriu prikibti neatplėšiamai, suprasdama, kad tai pavyks tik tuomet, kai kiautas bus tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir pasiruošęs manęs priėmimui po savo stogu ir į savo nenuspėjamą gyvenimą. Su tokia mintim galima išprotėti. Mintys gali išvesti iš proto. Mintys, kurios kyla stebint saulėlydį Vilniuje mane gali išvesti iš proto. Pastaruoju metu gamta mane įkvepia ir iškvepia. Su ja nebijau likti viena ir tapti vieniu. Bijau tik savęs ir žmonių – jie – nepasiduoda aiškiam scenarijui.

Vienas draugas atsargiai pasiūlė mintį, kuri visa esybe prieštarauja mano savanaudiškumo stuburui. Jis paklausė, ar esu pagalvojus, kaip baisu būtų, jei visas pasaulis nustotų suktis kiekvieną kartą, kai kam nors būna bloga, liūdna, sunku… Pirma mano mintis buvo, kad tuomet galbūt būtume geresni vienas kitam… tačiau ir gyventume vienas kito skausmais, o skausmą gali sutvarkyti tik pats jo jautėjas, deja. Žirgą galima nuvesti prie vandens, bet niekas jo neprivers gerti… Visi mes vienokie ar kitokie žirgai, gražūs ir žiaurūs, gyvuliškis ir geri, stiprūs, bet trapūs, kai atsiduodam ir pasiduodam.

Mane moko mylėti save, matyt, to prireiks. Pati save mokau sisteminti visus saulėlydžius, prieblandas ir šešėlius, net nežinau, ar tai įmanoma padaryti vienam, bet eisiu su naiviu tikėjimus, kad taip…

Riedu įsilieti į gamtą, jūrą, pušų ošimą, kiekvieną smiltelę, akmenį ir žiedą – lauksim pasekmių…

 

Reklama

Komentarų: 1

  1. ramutis said,

    liepos 16, 2011 at 11:01

    “Gyventi vienas kito skausmu“, – kaip noretusi, kad tai padetu tam kuriam skauda, nes jis tau labai mielas ir mylimas zmogeliukas. Rask pozityvo kas bebutu, saugok save. Nijole


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: