Apie ateitį…

531352_546742122002747_93845306_n
Kad ir kaip norėčiau būti mažiau valdoma emocijų, atsiduodanti joms, o kartais ir visai bandanti paneigti jas… kaskart gaunu per nosį šlapiu skuduru – arba nuo tų pačių emocijų, arba nuo ko nors, kas jas sugeba užkabinti…
Pastaruoju metu pastebėjau, kad rašyti norisi tada, kai išsikalbėti negaliu, o gal garsiai tariami žodžiai nepadeda..? Rašant norisi kuo aiškiau viską išdėlioti, tarsi kas nors tikrai bandytų skaitydamas suprasti, ką noriu pasakyti ir tai skatina susivokti šiek tiek dagiau nei be tvarkos mėtyti žodžius iš burnos.
Žvelgiant atgal į 2012 metus – galiu pasakyti, kad jie buvo absoliučiai apvalūs savo tobulumu. Ir ne dėl to, kad gyvenau vien teigiamom emocijom, nesiskaudinau ar visada sėdėjau ant laimės kalno viršūnės. Kaip tik dėl to, kad tokį emocijų spektrą išgyventi yra laimė. Skristi nuo skardžio ir nežinoti, kur nusiliesi, bet mėgautis ta minute ir suprasti, kad tai daugiau nepasikartos. Turiu fantastišką sugebėjimą vertinti tai, ką gaunu čia ir dabar. Kartais pamirštu apie jį ir norisi pasiduoti kvailiems socialiniams spaudimams, nurodantiems, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, bet vis laiku susigriebiu ir grįžtu į savo normalų laimės balansą.
Nemoku su visom spalvom ir jausmų palete, gilumu ir platumu apsakyti kaip jaučiu savo gyvenimą ir savo kelią, kaip tikiu ir suprantu, galiu tik būti ir savo buvimu atsiskleisti tiems, kuriems įdomu. Kažkas neseniai pasakė: „aš gi nekvailas, suprantu, kad tavęs, kaip paukščio negalima uždaryti ar pasisavinti“… o man norėjosi atsakyti vienu metu kelis skirtingus dalykus… kaip norisi kartais būti kieno nors…arba… aš ne paukštis, o vilkas ir vien jau tai, kad prie manęs prisiartinai yra stebuklas…
Nežinau iš kur šita kvaila ambivalentiškumo savybė, bet ji kartais mane visiškai išmuša iš vėžių. Regis, jau nusimatau, nusprendžiu, o šast ir pradedu važiuoti kaip su nebevaldoma mašina nuo slidaus kalno. Tada imu stabdyti ir suprantu, kad neveikia – stabdyt vis tiek norisi… vidiniai randai neleidžia daryti to, kas, regis būtų tik savaime suprantama. Va ir vartaisi lėkdamas nuo kalno. Nesiskundžiu, oj ne, tik norėtųsi iš tokios situacijos matyti savyje augimą ir pokytį. Norėtųsi save matyti darančią labai aiškias ir tobulinančias išvadas… gal ilgainiui kažkaip jos pačios susiklosto, bet, kadangi aš labiau rezultato žmogus, man norėtųsi žinoti, kad sugebėsiu.
Nors apie ką aš čia – buvau įkvėpta rašyti apie ateitį ir kaip jos nėra. Taip taip, jos nėra ne kokia banalia ekonominio vystymosi, darbo vietos ar socialinių/asmeninių poreikių prasme, o tiesiog nėra apčiuopiamo rytojaus. Juk tai tik filosofinis, psichologinis savęs mulkinimo mechanizmas. Kita vertus, gal gerai, kad daugeliui žmonių jis veikia, kaip ir religija… juk baisoka, kad nelabai susivokiantys galėtų priimti tai, kaip leidimą daryti viską ir visiškai neprisiimant jokios atsakomybės… Juk labai gajus moralinis religinis pamokymas yra, kad be tikėjimo, neįmanoma žinoti, kas yra gerai, o kas blogai, kas teisinga ar nuodėminga…kaip gyventi ir elgtis su žmonėm, kaip sau susikurti limitus..? aišku, paradoksas yra tame, kad ir religija neapsaugo nuo absoliučių proto nušokimų ir kitų žmonių žalojimų (tiek fizinių, tie psichologinių, tiek makro ir mikro socialinių…), o taip norėtųsi į kažką tvirto atsiremti… taip galvodama vėl grįžtu prie rytojaus sąvokos ir kaip ji, iš esmės nieko nereiškia arba bent jau norėčiau, kad kuo mažiau reikštų. Dar mažiau.
Kaip sunku ir skaudu, kad nesugebu parodyti žmogui, kaip jis klysta, o dar labiau, padėti išlipti iš klaidos. Galiu ir ne savo naudai padėti (nors „normalioje“ visuomenėje tuo, matyt, dar sunkiau patikėti), bet man taip kvailai ir užsispyrusiai norisi, kad visiems giliai viduje būtų gera ir ramu… dažnu atveju, bet savęs išrinkimo ir sudėjimo naujai, jokios gilios ir tikros ramybės neįmanoma pasiekti…
2012 metais nuskridau į pasaulio galą, bent jau man taip atrodė stovint ant „Cape point“..- pietūs pietūs, po mumis tik pietų ašigalis… kaip nuskridau, taip ir grįžau… tapau pilnesnė, bet ne kitokia, o jei ir kitokia, tai kol kas to nejaučiu, juolabiau, negaliu įvardinti. Grįžau ten, kur pradėjau. Pradėjau pati save (tai sakydama, suprantu ir paprastąją, ir kartu giliąją mintį, kad niekas niekada savęs nepradeda pats). Grįžau į miestą, kuris mane paveikė – o tai sakydama kiekvienąkart išbandau save, ar sugebėsiu tai pasakyti ir nesusimuistyti… juk vis dar manau, kad miestas yra žmonės, o ne kažkokia mistinė gatvių, pastatų ir nekilnojamo turto kompiliacija… žmonės, kurie, galbūt, man visai nepatinka… o gal aš jų jau nebepažįstu ir teturiu išankstinį nusistatymą..? Kitaip tariant, nežinau, kas mane čia taip paveikė… Matyt, visgi, sandūris vidinių ir išorinių poreikių, galimybių. Toks ypatingas laikas ir į jį buvo atliepta čia ir dabar. Labai sveika, jaučiu.
Nekartą ir ne vienam sakiau, kad aš gyvenu kitais. Uždaryk mane vieną ilgesniam laikui, kur pasijusiu niekam nereikalinga ir galėsi ateit susirinkt mano išdžiūvusių kaulų. Tai labai pavojinga – nemokėjimas sau pačiam užtekti. Nors viena vertus, aš puikiai išpildau save tais atvejais, kai kas nors kėsinasi į mano intymųjį „būsiu vienintelis Tau“ pasaulį (reikia prisiminti, kad net ir mane užplūsta jausmai, kurie kalba apie priklausymą kam nors ir atsidavimą…), o štai kai tik bendrasis ratas žmonių nutyla, sumažėja ar puikiai tvarkosi be egoistinės manęs – aš jau esu mirštanti gulbė. Skaudi refleksija.
Nors ir gerai, vis priduoda man pačiai džiaugsmo, kad dar nesu tobula 
Karas, vyrai, moterys, vaikinai, meilės, susižavėjimai, prisirišimai, pykčiai, skausmai, žiedai, darbai, kelionės, kraustymaisi, dovanos, šiluma ir šaltis, pasiekimai ir žlugimai… po kiekvienu šiuo išgyvenimu galėčiau sudaryti sąrašą įvykių iš praėjusių metų. Visko buvo tiek daug, esu be proto turtinga.
Ačiū gyvenimui ir viskam, kas jį pildo.
Jei susitiksim kitais metais, žinosiu, kad ne veltui… niekas neateina ir neišeina be prasmės…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: