Viskas prasidėjo ramiai… vėliau – tiek iškeikta į akis dar gyvenime nesu buvus…

Kaip visi žino (tie, kas nors kartą per porą dienų atsiverčia kokią žiniasklaidos priemonę), Vilniuje viešėjo Izraelio prezidentas, Šimonas Peresas. Valio. Išties, turiu prisipažinti, kad pastaruosius mėnesius tiek buvau įnikus į savo tiesioginį darbą ir projektą su Palestina, kad naujų idėjų į galvą nešovė. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka, geros idėjos kyla ne man vienai 🙂 ir štai keli bendraminčiai Palestinos nepriklausomybės ir žmonių teisių klausimais nusprendė, kad reikia, kaip ir priklauso civilizuotai, demokratiškai pilietinei visuomenei, reaguoti į tai, kas politikų darbotvarkėje netenkina. Taip atsirado atviras laiškas – viešas kreipimasis į Vilniaus m.sav. Tarybą dėl Vilniaus miesto garbės piliečio vardo suteikimo IL prezidentui. Laišką galite pskaityti ir pasirašyti čia: http://peticijos.lt/visos/71389
Laiškas nesukėlė audringų reakcijų, kaip ir galima buvo tikėtis (nors, siųsdama visiems -ievič į Tarybą, klausiausi “what doesn’t kill you, makes you stronger“ ir jaučiausi daranti “big deal“, bet tuomet, matyt, tik nuotaika tokia buvo ir dar nežinojau, kas manęs laukia… 🙂 )
Taigi, regis, pilietiškai tvarkingai atlikusi darbą, sudalyvavusi dviejose radijo laidose ir žmogiškai, neagresyviai, neradikaliai, faktais besiremdama, pakalbėjusi, būčiau galėjus sau ramiai laukti kelionės į “pažadėtąją žemę“…
…ne mano charakteriui, pasirodo, slėptis krūmuose… visad norėjau būti “pirma“. Išties, didybės manija, mane apsėdusi, stūmė mane į “pirmumo“ liūną. Vis galvojau, kad gyvenu tokiu laikotarpiu, kai savo šalyje, o, juolabiau, aplinkui negaliu būti jokia šauklė svarbių dalykų… šiandien supratau, kad pats likimas, pasąmonė, karma ar kas tik norit, mane pastatė “į vietą“ – didybės manija nusitrynė nuo bet kokio veiksmo, kurį darau ir teliko šventas tikėjimas, kad negaliu sėdėti ir tylėti, kai šalia matau neteisybę… Kaip koks kiškis nemėgau slėptis niekada, jei jau prisidirbai, vaikyti, tai ir mokėk.
Ir šiandien, po sunkių svarstymų – ar eiti su PS vėliava “pasitikti“ IL prezidento, ar ne – nusprendžiau, kad stovėsiu drąsiai ir tvarkingai, nuosekliai ir atsakingai už tai, kuo tikiu. Be abejo, nepažeisdama jokių LR įstatymų. Tiesa, pasakysiu, kad svarstymai buvo sudėtingi ne dėl kokios trivialios priežasties, o dėl to, kad artimiausiu metu teks skristi į IL ir, kaip žinia, ten kartais labai išsamiai iškrato visą info apie žmogų… nemanau, kad kirsčiau sieną su šiuo įrašu savo biografijoje… 🙂

Taigi, laimei, vienas Solidarūs su Palestina grupės narys taip pat drąsiai atžygiavo prie Rotušės ir dar drąsiau mane paragino išsiimti didžiąją vėliavą. Ačiū Tau 🙂 Tvarkingai atsistojome prie laiptų ir su šypsenom laukėm pono prezidento. Visa apsauga tvarkingai mus nužiūrėjo, vienas, priėjęs pasisveikino ir atsistojo šalia ir taip laukėme prezidento kortežo. Atvažiavo. Pristabdė. Nuvažiavo 🙂 Jautėmės kiek pasimetę, nes tikrai tikėjomės bent jau susimojuoti ir nusišypsoti jam… bet supratom, kad visgi žmogus, matyt, o gal apsauga, išsigando. Na, ką padarysi, visko gyvenime būna… aš, pvz. bijau gyvačių ir nors tu ką, pro šalį tikrai ramiai nekėblosiu niekada!!! Tai va, taip mes jį sutikom ir save guodėm, kad tikrai pastbėjo, tikrai! Juk kitaip, nebūtų apvažiavęs Rotušės… Toks mūsų ir buvo tikslas – priminti apie Palestiną ir pasakyti, kad LT nėra tas užkampis, kuriame mes nieko nenutuokiam ir tik užpakalius laižom (atsiprašau už išsireiškimą, bet jis skirtas LT užsienio politikai).

Štai taip, likom stovėti, nes priėjo keletas praeivių gražiai pasikalbėti apie tai, kas čia ir ko mes čia stovim, didžioji dalis aiškiai žinojo, jog mūsų rankose Palestinos vėliava ir tai džiugino… Pašnekėjom, pasišypsojom, pabuvom fotografuotini ir bemąstą, ką čia nuveikus, kol sugalvojom, kad renginys tai baigsis ir, nors prezidentas, matyt, bus išvestas prie galines duris vėl, svečiai juk išeis visi pro čia… negi mums gaila ir su jais pasisveikinti, pamąstėm sau 🙂

Ir štai čia buvo didžioji atrakcija… per tokį trumpą laiką nebuvau tiek iškeikta aš ir mano mama (atsiprašau, mama, bet tie rusiški keiksmažodžiai visad turi aliuzijų į motinas…), man tiek į akis dar gyvenime niekas negrąsino ir, juolabiau, iš rankų niekada niekas nieko neplėšė, nestumdė ir neliepė “valint“ iš čia. Visgi būtų buvę geri kadrai kai labai švieisų akių ir plaukų jaunas judėjas šoka ant mūsų laikomos vėliavos, ant jo šoka jo draugai ir neaišku, kas ką nori sutramdyt. Gerai, kad vėliavą išsaugojom 🙂 na, ir save.

Apie išpuolius, aršius pasisakymus, pasisakančiųjų tipus, ypatingąją rusų kalbą (didžioji dauguma monologų į mūsų veidus vyko rusų k., daug mažiau – lietuvių ir vienas hebrajų (manau, nes nesu tikra), tai va to hebrajų visiškai nepagavau kampo, ryškiai žmogus nenorėjo būti suprastas 🙂 ) – šiek tiek vėliau, kantrybės 🙂

Kol kas, galite paskaityti šiek tiek apie “incidentą“ čia: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/netoli-vilniaus-gimes-izraelio-prezidentas-shimonas-peresas-tapo-jo-garbes-pilieciu-56-358206

Reklama

Komentarų: 1

  1. Marijus said,

    rugpjūčio 3, 2013 at 08:58

    Lietuva tikrai yra provincija/kolonija ir tikrai neturi SAVO užsienio politikos – pučia vyresnių dėdžių dūdą visomis prasmėmis 🙂


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: