Mano dėdė.

Mano dėdė yra 1932 m. gimimo. Gimė Bajoruose (kai sakydavo, kad yra iš Bajorų, žmonės išties manydavo, kad jis pats bajoras – argi ne graži ta mūsų kalba?…). Mano dėdė buvo jūreivis. Mano dėdė yra jūreivis, juk tai gyvenimo būdas. Jis EIDAVO į jūrą, išeidavo ir įeidavo į uostą… Jis buvo kapitono padėjėjas. Žuvys yra jo gyvenimo undinės ir sirenos. Mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje, man yra artimiausias sielos brolis. Nesupratau ir, tikiu, kad kol nepasieksiu nušvitimo (ironiškas HA HA), tol ir nesuprasiu, nei kodėl, nei kaip tai įmanoma.
Mano dėdė, nugyveno baisiai ypatingai sunkų gyvenimą – iš kurios pusės bepažiūrėsi. Niekad nepažinojau savo senelių, bet, žmonės, kalba, kad mano močiutė, mamos mama, turėjo neįtikėtiną humoro jausmą… Man visad atrodė, kad mano dėdė yra juokų meistras, o, pasirodo, sako, kad jis paveldėjo tik dalį to močiutės sugebėjimo juoktis ir juokauti… Neįsivaizduoju Jos.
Mano sielos brolis patyrė tris insultus, o prieš porą savaičių, buvo vežtas į ligoninę,nes sirgo plaučių uždegimu ir buvo tiek nusilpęs, kad nenulaikė galvos. Neminėsiu visos ligos istorijos, bet ji tikrai “smagi“.
Šį savaitgalį važiavau jo lankyti. Labai pasiilgau. Nežinojau, ko tikėtis. Išvažiavau sujaudinta, suminkštinta ir sugraudinta… Praleidom du vakarus kartu… aš mėgstu klausinėti savo giminių visko ir visaip – visi tai žino. Labiausiai mėgstu klausti esminių klausimų. Turint šalia tokį įstabų žmogų, kaip Vytukas, neįmanoma nusimušti nuo ESMĖS, net jei jis netyčia pradeda pasakot, kaip stovėjo Buenos Airėse mėnesį… ir ne kartą…
Šįkart paklausiau, kas pirmiausia šauna į galvą, galvojant apie dalykus, kurių labiausiai gailisi savo gyvenime…
Savo 81-erių metų gyvenime, su prieškariu, karu, pokariu, keturiais metais specialiame armijos padalinyje, mokslais Kaliningrade, santuoka, vienu mirusiu vaiku, dviem užaugintais, trimis anūkėmis, 49 ilgų (apie pusmetis) reisų į jurą… Kas Jūsų gyvenime yra tokio, ko labai gailitės..?
“Kai buvau dar labai jaunas, gal net mažas ir dar gyvenau namie (aut.past. iki 16-18 m.), mamai vis skaudėdavo kojas, sąnarius. Aš kartais patrindavau jai su kažkuo ten, gal kokį kartą per savaitę… (ašaros akyse, rankos mostas į niekur)… o kodėl gi negalėjau jai kasdien trinti?! Dabar trinčiau ir trinčiau…“
Va toks mano sielos brolis.
WP_20131101_004

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: