Vaikai.

Važiuoju šiandien troleibusu. Apytuštis toks, nes jau maršruto pabaiga ir, stovėdama pačiame gale, žiūriu į du berniukus, sėdinčius priekyje. Nežinau, kiek jiems metų, bet, sakyčiau, tikrai ne daugiau kaip 11. Kikena labai plonu balseliu ir juokingai muistosi ant minkštų troleibuso kėdžių. Vienu metu kažkur mintys nudreifavo…todėl, maniau, kad man pasigirdo…, bet tas pamanymas privertė suklusti atidžiau – BITCH – girdžiu. You’re suckeeeeerrrr – girdžiu. Tokia riesta amerikietiška suapvalinta eeeerrrrrr…
Ėmiau mąstyti apie du dalykus – pirma, iš kur jie ištraukė tokius malonybinius išsireiškimus; antra, kaip galima jiems papasakoti ir įtikinti, kad tai ne geriausi užsienio kalbos elementai?
Mąstant apie pirmą klausimą, matyt, reikia spėti, kad tai arba filmas arba kompiuterinis žaidimas – nes labai vaikai gerai įvaldę intonaciją – yo biiiitch ir suckeeeerrrrr… Tai skambėjo taip, kaip smagiai čiulpiamas saldainis burnoj ridinėjamas… Pačiam gal ir skanu, bet žiūrėt ir klausyt tai not sexy.
Galvojant apie antrą klausimą, kuris mane dar lydėjo ir išlipus iš troleibuso bei gerą gabaliuką einant šalia vaikų (tiesa, vienas iš jų, toks storuliukas smunkančiom kelnėm ir su kapišonu džemperio, drąsiai galėjo būti mažas gangsteriukas iš kino – ėjo linguodamas, per klyną prisilaikydamas tas kelnes (plačius džinsus) ir galvą nudelbęs žemyn tiek, kad keistai keltų žvilgsnio grėsmę), man buvo daug neramiau, nei galvojant apie pirmąjį…
Ar reikia kažką sakyt? Kieno tai atsakomybė? O jei reikia, tai ką ir kaip? Turiu prisipažinti, kad visiškai nebuvau nusiteikus būti išvadinta you biiiiitch… ir kažkaip beviltiškai pasijaučiau (nors pastarosiomis dienomis mane labai kankina tas jausmas ir dėl kitų socialinių niuansų).
Ką Tu darytum?

Reklama

3 Komentaras

  1. geranaujiena said,

    lapkričio 5, 2013 at 08:43

    Manau, esminis skirtumas yra tame, ar tie žodžiai buvo nukreipti prieš kažką konkrečiai ar tiesiog, kaip sakei, smagiai paridinėti burnoje. Vaikai auga mokydamiesi visko iš eilės – ir gerų, ir blogų dalykų. Man visada sunku suvokti, kodėl tėvai neretai daugiau laiko praleidžia drausmindami vaikus, kad šie nesikeiktų, negu empatiškai ir suprantamai aiškindami, kodėl negalima skaudinti aplinkinių.

    Tai štai, jei vaikiščiai šiaip tikrino, koks jausmas ištarti negerus, iš žaidimų išmoktus žodžius garsiai, nieko čia baisaus. Jei jie buvo skirti tau (kaip galbūt atrodo iš priešpaskutinės tavo pastraipos) ar kam nors kitam, tai jau bėdelė, už kurios taisymą atsakingi tėvai. Aš tokiu atveju turbūt būčiau jo paklaususi, kaip jam patiktų, jei nepažįstami žmonės viešajam transporte jį vadintų mažu pizduku 🙂

  2. RascalLT said,

    lapkričio 7, 2013 at 10:43

    akcentus reikia dėti gerose vietose, o ne blogose. tinkamai keiktis yra svarbus igudis gyvenime – gali tam tikrose situacijose buti siejamas su islikimu. bet esant tinkamam laikui, reikia parodyti kad yra ir kitu graziu dalyku kalboje, pvz. http://youtu.be/MSyIhapMdI8

    • myliupasauli said,

      lapkričio 9, 2013 at 20:27

      Rascal, nesupratau, kur šioj istorijoj reikėjo dėt akcentus? Paaiškint vaikams, kad keiktis yra ok kartais, bet tik reikia žinoti, kur ir kada? (Gal dar ir kaip?) 🙂


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: