Kada jau gana būti “homoempaticus”?

Kūčios. Šventos. Na, taip esame įpratę sakyti, – Šventa tas, šventa anas, Kalėdos tai jau tikrai, dar kartais galima ir “lietuvišką” posakį “O, Tu šventa karve” išgirsti ir ausis jau nebesusiraukšlės iš nuostabos.

Taigi, gruodžio 24 d., kuri visiems ateina skirtingai, net tokioje mažoje geografinėje erdvėje, kaip Vilnius, Lietuva, Europa..,bet mūsų, jei pasakotume individualias istorijas, susidarytų labai daug, ilgam ir, matyt, gan nuobodžiai… Tad, tiesiog pasakysiu, patvirtindama tai, ką visi ir taip žino, kartais gal tik pamiršta, (nes kažkaip vis mažiau ir mažiau iš tikro galvoja apie šalia skubantį, šalia šnopuojantį, jau nekalbant apie kitapus gatvės ar prekybos centro esantį skruzdėliuką..), visi mes sulaukiame tos pačios dienos su skirtingomis, mintimis, jausmais, įvykiais, norais, piniginėmis.., jau nekalbant apie čakras ir karmas…

Ir, visgi, sulaukę šios dienos, vienaip ar kitaip, apsimestinai sąmoningai, o gal pasąmoningai, o gal visiškai kupini šilumos, išsiilgimo, meilės, jaukumo ir gėrio – susėdame nors trumpm vieni su savimi, su savo artimu ir tiems, kam labai pasisekė (o greičiausiai jie to net nesupranta/neįvertina), susėda didesniame brangių ir mylimų rate ir švenčia šventas šventes.

Kiekvienam šventumas kitoks, mintis ir malda lūpose, mintyse skamba su skirtingomis reikšmėmis (blogiau, jei visiškai be jų), žibanti eglutė ar šaka įpučia skirtingo saldumo jausmą, o glanciniai dovanų popieriukai subruzdina kažkokius unikalius, tik kelis kartus per metus pasikartojančius nekantravimo ir savitvardos, o gal priekaišto sau pilnus kišeniukus.

Ir visgi, nepaisant visų šių skirtingų kelių, kurias atriedam iki šių švenčių, mus vienija bendras vardiklis… AŠ/MES ir KITAS/KITI

Kasdienoje šitos kategorijos labiau nublanksta ir susilieja, nes vis reikia su tais kitais šen bei ten susidurti, tačiau “šiandien”, “šįvakar”, per “šventas šventes”, mes labiausiai esame su savo, mūsų, savais.., o visi kiti… kad juos kur… tegu kur nors kitur…

Išdėsčius tokią poziciją, tarsi vedu link turėsiančios žemiau atsirasti opozicijos… ir kartu suprantu, kad mano “opozicija” subyrės, kai tik kas nors iškels klausimą “Tai ką dabar mums daryt, kad jiems būtų reliai geriau?”… iš anksto pasakysiu, kad nežinau, bet esu tikra, kad taip, kaip yra dabar, yra labai negerai – ir mums, ir “jiems”…

Gruodžio 24 ryte pabudusi darkart paskaičiau žinias apie Pietų Sudano karinius veiksmus šalies viduje… vėliau paklausiau reportažo su aktyvistu iš Alepo, dar vėliau pamačiau, kad virš Gazos vėl skraido Izraelio raketos, jau nekalbu apie vakarykščias žinias, kurios vis dar sukosi galvoje apie Nigeriją, Ugandą, Egiptą, Kašmyrą, Rusiją, Kiniją…vienu įkvėpiu net neįmanoma visko išvardinti (nors ir neminint problemų)…

Man skauda. Man norisi galvoti apie tuos visus žmones, kuriems gruodžio 23 d. nėra nei religiškai, nei kultūriškai, nei socialiai niekuo ypatinga, bet kaip tik ši diena, savaitė ar mėnuo buvo tie, per kuriuos jie kentėjo ir kenčia fizinius, psichologinius, socialinius, politinius, karinius, stichinius skausmus… jiems vaikai miršta ant rankų ir namai sudega už nugarų, jiems kąsnis duonos ar ryžių vertas mūsų dešimtmečio šventų švenčių, jie slepiasi nuo raketų JT bunkeriuose arba kaimyno rūsyje…

Mano šypsena čia ir dabar, būnant su tais keliais giminėmis, kuriuos teturiu yra pusinė… labiau fiziologinė… mano mintys, visiškai bejėgės mintys yra ten, išsibarsčiusios po smiltelę kiekvienam žmogui, kuriam šiandien ir vakar yra kančia, ant kaktos…

Noriu pasidalinti į tūkstančius lašelių ir nukristi į delną kaip išganymas…

Bet mano burna pusiau sučiaupta arba iš inercijos nusijuokianti, pamiršusi iš ko ir dėl ko… mano liežuvis neapsiverčia pakelti sulčių taurės ir garsiai pasidalinti savo bejėgišku ir skausmingu jausmu, bei paprašyti, kad tie, kurie sėdi su manimi prie stalo nusiųstų į visatą bent trijų sekundžių trukmės teigiamą stiprybės ir taikos mintį…

Kada yra gana per daug jausti ir galvoti apie “kitus”… apie tuos, kurie nėra “aš”…?

1502195_670262593023791_1168781500_o

Mano savigyna tegali būti mano tikėjimo skraistė:

Entire cosmos as a single nexus of conditions in which everything simultaneously depends on, and is depended on by, everything else.

~ Hua-yen

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: