14,5 darbo mėnesių SADM’e apibendrinimas

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbau nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. sausio 31 d. pagal terminuotą darbo sutartį. Pasitikrinau, ar sutartyje išties  nėra įpareigojimų laikytis konfidencialumo… nėra (kokia klaida!), todėl   teisiškai jaučiuosi drąsiai ir rašau, kas man atrodo svarbu.

Leadership with education

Aprašyti tikrai yra ką, tačiau prieš pradėdama noriu labai aiškiai, garsiai ir skiemenuodama (nes taip žmonės labiau išgirsta kalbantįjį) PA-BRĖŽ -TI: tikrai nenoriu nieko įžeisti,  sumenkinti ar dar kaip nors įskaudinti. Tikrai nuoširdžiai kalbėsiu tik apie darbinius dalykus, nesikabindama prie asmeninių charakteristikų ar elgesio ne darbo metu. Nors visi puikiai suprantame, kad viskas yra vienis, kad viskas yra susiję. Jei kas nors naiviai mano, kad darbo metu galima elgtis priešingai nei laisvalaikio metu…arba būti visiškai kitokiu, manau, turėtų atidžiau paanalizuoti tokią savo mintį…

Kuo vientisesni  esame, tuo laimingesni, ramesni. Tačiau dabar ne apie tai.

Quotations-end-of-the-day

Pirmas mano susidūrimas su SADM’u buvo antrame ar trečiame kurse (Vilniaus universitetas), kai kursinio darbo (apie Lisabonos sutartį) vadovu buvo buvęs viceministras P. V. Žiūkas (visi ministerijoje ilgiau dirbę puikiai atsimena jį ir jo problemas…). Ne kartą teko keliauti į viceministro kabinetą  ir „ginti“ savo mintis. Kaskart eidama ministerijos koridoriais tomis senomis girgždančiomis grindimis galvojau, kad čia yra ta valstybinė įstaiga, kurioje išties galima daug rimto ir svarbaus nudirbti… O, jei tik čia patekčiau!.. Žinoma, rimtai negalvojau apie paprasto valstybės tarnautojo poziciją, nes jau tada kažkaip intuityviai jaučiau, kad ne man visos tos subordinacijos, hierarchijos ir sustabarėjusi biurokratija. Visgi, reikia pripažinti, kad ministerija man darė įspūdį, ypač turint omenyje, jog pagal specialybę tik čia ir turėčiau suktis (socialinis darbas/socialinė politika), jei galvočiau apie darbą valstybinėje institucijoje.

2012 m. birželis – labai netikėtai sulaukiu skambučio iš SADM Tarptautinių reikalų departamento direktorės . Nebuvau apie ją nei girdėjus, nei sutikus, nei pažinus (tai labai svarbu paminėti, žinant „švogerių krašto“ įpročius). Direktorė pasitikslino, ar atsiliepiau  tikrai aš, t.y. G.T., „kuri tiek visko žino ir moka “…Po komplimentų pasiūlė susitikti ir pasikalbėti apie darbą SADM’e pirmininkavimo ES laikotarpiu. Pamenu, kad buvau tiek nustebus, jog net suglumau ir beveik nepatikėjau.  Trumpai tariant, tuokart ji man nieko konkretaus negalėjo pažadėti. Susitikome rugpjūtyje. Tada žadėjo aukso kalnus – ne pinigų , bet darbų įdomumo ir intensyvumo, – bet sutarėm, kad nei viena pusė niekuo neįsipareigoja. Aš turėjau savo planų, o direktorė nežinojo, ar „išmuš“ man etatą  iš kanclerio.

Spalio pabaigoje, dirbdama rinkimų stebėtoja Odesoje (Ukraina), gavau departamento direktorės el.laišką, siūlantį pirmadienį ateiti į darbą. Tiesiog. Paprašiau savaitės poilsio ir į SADM atėjau  lapkričio 13 d.

Kadangi pasiūlytas  atlyginimas nesužavėjo, iš karto nusiteikiau ir sau aiškiai pasakiau: ateinantys metai bus tiesiog mano darbo Lietuvai metai. Visgi pirmininkavimas (toliau PIRM) – labai jau svarbus mūsų šaliai reikalas (kaip vėliau paaiškėjo,  valdančiajai koalicijai ne toks ir svarbus ) ir jei tik aš galiu būti naudinga savo kraštui, tai pats laikas tokiai ir būti.

Užbėgant įvykiams už akių, tegaliu pasakyti, kad savęs tebeklausiu, ar tikrai buvau naudinga ir ar tikrai  manęs SADM reikėjo…

no-thank-youKad rašinys netaptų atpasakojimu ir vardinimu to, ką ir kaip veikiau bei nuveikiau, imsiuosi šiokių tokių apibendrinimų.

Komunikacija – minimali. Iš tikro, yra formali komunikacijos sistema, t.y .įstaigos viduje, tačiau ji  tokia neišbaigta, kad praktiškai reiškiasi kaip komunikacijos nebuvimas. Galvotum, -jei formali komunikacija neveikia, tai reikia sugalvoti (ypač vadovui) savą sistemėlę, kuri tarnautų visiems padalinio kolegoms ir tokiu būdu palengvintų  tam tikrus procesus… Bet kur ten! Kiek kartų siūliau daryti departamento savaitinius susitikimus, kad bent mažą supratimą, kas ką veikia turėtume – jokios reakcijos. Būdavo tokių kuriozinių variantų, kad du žmonės tą patį darbą daro ir tik netyčia tai patys išsiaiškina, o vadovas, pastatytas prieš tokį faktą, teišspaudžia: „nu va, kaip čia taip“… Tokie nuotykiai atsitikdavo ne tik mūsų skyriuje ar departamente, bet ir tarp departamentų, o tada  jau „kaldavosi“ vadai tarpusavyje. Tiesa, dažnai vardan ramybės jie net nesikaldavo… Ir spėkit, kas nukentėdavo labiausiai…

communicationJei tavo vadovas išeina atostogų,  gali tai sužinoti tik po to, kai antrą ar trečią dieną jo nerandi kabinete – o kam gi tau, žmogeli, žinoti!?

Jei ministerijoje vyksta kokie esminiai pokyčiai – yra du būdai, kaip tai sužinoti. A) pakliūti po liežuviu žinančiajam ir jis pliurptels. B) Post factum perskaityti žiniasklaidoje.

Nei pirmas, nei antras ministerijos darbuotojų informavimo būdas man neatrodo racionalūs.

Kita vertus, nepatyriau, kad būtų didelis informacijos  poreikis. Žmonės prisitaiko. Tarnautojai sako, kad ramiau nieko nežinoti, nes vėliau bus lengviau pasiteisinti: „Aš gi nieko nežinojau“! Keista, kad ministerijoje negalioja  taisyklė, jog nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

Komanda (kabinetas, skyrius, departamentas, ministerija) – jos nėra. Visi tarpusavio santykiai, net darbas kartu yra pagrįstas vien asmeniniu gebėjimu arba negebėjimu susikalbėti. Kai tik atėjau dirbti, valstybės tarnautojams buvo rengiama bent po kelis mokymus  apie komandos formavimą. Kas juokingiausia, kad komandos buvo „formuojamos“ bet kaip 🙂 Departamentų direktoriai su departamentų direktoriais, o ne su savo departamento specialistais. Specialistai į mokymus galėjo važiuoti iš bet kokių skyrių ir atsakingi už visai skirtingus dalykus.  Kai klausdavau, ką gero mokymuose patyrė, tai visi džiaugėsi, kad šiek tiek atsipalaidavo ir susipažino 🙂 Ot,  nauda. Tiesiog svarbiausia, ypač ruošiantis ES Tarybos pirmininkavimui!

Kabinetai – gali tapti palanki darbui vieta arba nepalanki. Labai priklauso nuo atsitiktinumo. Jei kyla kokių nors įtampų, niekas nebando jų spręsti, net nepripažįsta, kad žino apie tą konfliktą, – kad tik nieko nereikėtų daryti!

Besibaigiant PIRM dažnai girdėdavau:„mes, kaip komanda, labai neblogai padirbėjom“… Deja, nei vienoje darbų vagoje aš nejaučiau komandinio darbo. Visi gana individualiai tvarkėsi su gaunamomis užduotimis ir tiek. Net tada, kai reikalai degdavo dėl negautos informacijos iš kito padalinio, būdavo nutikdavo, kad reikdavo el. laišką siųsti ir viceministrui, nes kitaip informacijos negausi per amžių amžius.

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad dažnai jau susipažinus akis į akį su asmeniu „kitame ragelio gale“, reikalai pajudėdavo daug greičiau, deja, ne visada.

waiting-for-end-of-work-dayUžduočių skyrimas – nesuprantamas. Padaryk tą ir aną. O kodėl? Klausti negalima. Kam? Neaišku. Kada? Greitai arba per valandą (tokie atvejai vadinasi skubūs ir atsitinka dažniausiai dėl to, kad vadovas laiku pamiršta  informuoti). Kodėl šitą užduotį reikia atlikti man, o ne tam, kuris su tokia informacija dirba? Tokio klausimo ministerijoje niekas, matyt, nebuvo uždavęs. Aš tiesiog sakydavau, kad manau, jog su tuo geriau susitvarkys tas ar anas specialistas, ir dažnai man pavykdavo… Kelios kolegės, kurios sėdi viename kabinete yra pasakojusios, kad ne kartą būna, jog vadovas/ė ateina į kabinetą, ir kuriai nors skiria užduotį, o jos vėliau tarpusavy persiskirsto, suprasdamos, kad, matyt, vadovas/ė gerai nė nežino, ką kuri jo/s pavaldinė daro, kokius klausimus kuruoja.

(Į)vertinimas – prastas, jei pasitaiko. Pagiriamojo žodžio sulaukęs tarnautojas, dažnai įtaria, kad po jo gaus vėzdu per galvą. Geras žodis ministerijos kabinetuose ištariamas taip retai ir taip netikėtai bei skurdžiai, kad net sunku atsiminti tą vieną kitą “šaunuolis/ė“, “neblogai padirbėta“. Matyt, vyrauja manymas, kad gauni atlyginimą ir džiaukis, kokie čia dar pagyrimai žodžiu. Tiesa, karts nuo karto, jei jau labai pasižymėjai, gali gauti padėkos raštą iš ministro 🙂 Vaje, kokia laimė, net apsisi**** galima. Esu gavus tokį raštą ir  mačiau, kiek daug kolegų pavydžiai  jį nužiūrėdavo. Tad greitai  paslėpiau, kad  be reikalo neerzintų.

Ministerijoje suprasti, kad neblogai esi vertinamas, galima tik vienu būdu – gauti daugiau ir ne savo darbo.

hierarchy_matroshka

Subordinacija – kiek išsikovoji, tiek ir gali jos nepaisyti. Tačiau, be abejo, oficialiai, ant dokumentų kiekviena rezoliucija yra labai svarbi.

Yra tokių vadovų, kuriems, būdamas specialistu ar ekspertu, net nemanyk rašyti el. laiško – ne lygis! Tačiau yra ir tokių, kurie nesidalina užduotimis su savo pavaldiniais, todėl, kad viskas eitų per juos. Dar yra tokių darbuotojų, kurie, paprašyti informacijos, net nepaklaus, kam man jos reikia (taigi neįdomu!)… Žinoma, yra ir priešingai – kiti, būdavo, negali persiųsti paprasto dokumento neatsiklausę savo vadovų… ech… kiekvienas kas kaip nori, taip ir dirba. Nors iš savo trumpos patirties supratau ir atradau, kad kuo drąsiau ir labiau savimi pasitikinčiai žengsi, tuo daugiau žmonių pastebės, atkreips dėmesį ir manys, kad verta bendradarbiauti. Per galvas niekam niekad nelipau ir nelipsiu, bet iki žemės niekam irgi nesilankstysiu. Visi nusipelnėm savo vietos po saule, o ne po kieno nors šešėliu.

UltiCompetenceProblemų sprendimas – jau užsiminiau, kad net problemų identifikavimas yra labai varginantis procesas, todėl jo irgi vengiama. Greičiausiai, problema vienaip ar kitaip išsispręs ir, tikėtina, kad jei ilgai tyliai kamputyje sėdėsiu ir apsimesiu, kad manęs nėra, problema išsispręs be manęs. Kai jau labai prispaudžia ir tiesiogiai primeta kokią problemikę, reikia pasistengti kuo atmestiniau ją „spręsti“, kad tik kuo greičiau ją nuo „mano biednos galvos“… Tad nenuostabu, kad niekas iki galo ir nėra išsiaiškinama ir išsprendžiama rimtai, strategiškai, ilgalaikiškai .

Kompetencija – liūdniausia sritis (man). Kai esi ne savo vietoje, kai dirbi tik tam, kad gautum pajamas, o gal atvirkščiai, kai manai, kad viską moki – tai kam dar stengtis? Ir išties, kaip gali norėti mokytis ir sužinoti daugiau, kai ir taip aišku, kad tų žinių niekam neprireiks, nebent per jėgą bandysi kur nors save įpiršti, o ilgainiui, pavargsti, žmogus… Tiesiog pavargsti… Jei būčiau ministrė, pirmiausiai ministerijos tarnautojams atsirastų įvairūs žinių, įgūdžių, kompetencijų kėlimo kursai. Juk tiek daug paskaitų vyksta internetu! Vietoj dvi valandas trunkančių neoficialių „kavagėrių“, siūlau 5 val. per savaitę paskirti savišvietai. Ar žinote, kad SADM-e nėra prenumeruojami jokie profesiniai akademiniai leidiniai?! Užtat gaunamas „Šiaulių kraštas“ ar kažkas iš tos serijos…

do-what-you-loveFrazė „Man rūpi mano darbas“, deja, dažnai gali būti išverčiama taip: „man rūpi mano pozicija ir atlyginimas“. Vienas kolega sakydavo – 16.45 prasideda evakuacija iš ministerijos patalpų, o 17.00 beveik visos patalpos jau apleistos. Kadangi iš anksto buvau  pareiškus, kad dirbsiu visada tiek, kiek reikės ir tol, kol darbą padarysiu, tai ne kartą el. laiškus atsakinėjau iki vidurnakčio (laimei, iš namų). Mažai per tuos 14 mėnesių sutikau žmonių, kurie naudoja žodžius „kokybė, strateginis, ilgalaikis  planavimas“… Visi žino, ką šie žodžiai reiškia, nes yra skaitę ne vieną ES dokumentą, bet tuo viskas daugiau mažiau ir baigiasi…

Ar yra iš ko mokytis? Mokytis norisi iš visko: iš naujo darbo, žmonių. Jei nepavyksta, gal  kažkas negerai, gal kas esminio yra toje terpėje užkalkėję  arba užkalkinta. Ministerijoje yra fantastiškų pavienių asmenų, kurie, mano suvokimu, arba joje visai netinkami būti, nes neišnaudoja savo potencialo, tikrojo pašaukimo ir realių sugebėjimų, arba yra per žemoje pozicijoje ir tegali šokinėti pagal vadovo dūdelę. Ministerijoje yra visokių profesijų žmonių, tačiau su žiburiu reikia ieškoti atėjusių dirbti pagal specialybę (matyt, teisininkai ir finansininkai yra tos mielos išimtys). Kartais atrodo, kad skyriaus vedėjo/s ar departamento direktoriaus/ės pareigybės  yra tapę profesijomis bei specialybėmis.  Pradėjau galvoti, kad visgi tikras menas yra daugiau nei 10 metų išsilaikyti šioje pozicijoje!

Pavieniai ministerijos  žmonės mane bandė išmokyti kantrybės ir konformizmo … Gal kada nors sugebėsiu  suprasti, kodėl jie šiuos bruožus laiko vertybėmis, bet kol kas man tai atrodo tarsi širma, už kurios bandoma paslėpti drąsos, apsisprendimo, savęs paieškos trūkumą. „Aš manau, kad esu labai tvirtas, jei leidžiuosi gainiojamas, aprėkiamas ir niekiniais darbais užverčiamas, bet nieko niekada nepasakau ir nebandau spręsti.“

Nepajėgiu suprasti tokios specialisto pozicijos.

Apie pagarbą.  Norėčiau parašyti, kad atradau žmonių, kuriuos labai gerbiu už tai, ką jie tokiomis sudėtingomis sąlygomis daro… Bet neparašysiu, nes pagarba manyje yra absoliučiai kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo to, kas jis ir ką daro. Lygiai taip, kaip nedalomos žmogaus teisės (vieną pripažįstu, o kitos ne), taip man nedaloma ir pagarba kiekvienam žmogui. Gal dėl to ir nesuprantu, kaip galima ant kito rėkti, trankyti durimis, įžeidinėti, ignoruoti, apkalbinėti ir t.t .- visa tai, su kuo teko susidurti ministerijos kabinetuose ir koridoriuose…

courage1EPILOGAS: nei manęs norėjo, nei aš norėjau. Visiems kolegoms, kurie buvo pasamdyti PIRM laikotarpiui, buvo pasiūlyta galimybė likti. Tervidytei – ne. Visaip mąsčiau, kaip man į tai reaguoti ir nusprendžiau, kad pasistengsiu priimti tai kuo sveikiau. Suprantu, kad buvau jiems rakštis, o rakštis visada ištraukiama pirmai progai pasitaikius.

Žinoma, į akis niekada nieko nebuvo pasakyta, bet…

Į sutarties pabaigą ir man jau buvo įgrisę  visi ignoravimai, nutylėjimai, vadybinės rūdys ir kalkės, užduočių neskyrimas (per šį laikotarpį sugebėjau paruošti į įgyvendinti vieną projektą Palestinoje, atidaryti fotoparodą, suorganizuoti dar vieną fotoparodą Seime, užmegzti kontaktą su kitose šalyse reziduojančiais diplomatais ir pan.),  kad tik ir skaičiavau dienas iki sausio 31 d.

Yra dalykų, kurių čia nepaminėjau, nes reikėtų visiškai atskirų įrašų – apie ministrę, apie socialinių reikalų ataše Briuselyje, apie Darbo departamentą (mano akimis, svarbiausią departamentą ministerijoje), apie Darbo partijos šešėlius ir paraštes socialinėje politikoje, apie tarnautojų anglų kalbos žinias, apie ambicijų nebuvimą, apie ministrės patarėjas… et… tiek daug dar norisi atsiminti ir nepamiršti… tik tam, kad kaip randas primintų, ko reikia saugotis…

Ačiū už patirtį, tikrai nespjaunu. Tikrai linkiu ir tikiu.

Dabartis – tik tramplinas ateičiai.

The-future-depends-on-what-we-do-in-the-present.Mahatma-Gandhi-quote

NORINČIUS PASKAITYTI ATSISVEIKINIMO LAIŠKĄ, IŠSIŲSTĄ VISIEMS MINISTERIJOS DARBUOTOJAMS PASKUTINĘ MANO DARBO DIENĄ, PRAŠAU SPAUSTI ČIA: https://myliupasauli.wordpress.com/2014/01/31/paskutine-diena-socialines-apsaugos-ir-darbo-ministerijoje/

Reklama

29 Komentaras

  1. Darius said,

    vasario 10, 2014 at 08:39

    Gerbiu. Labai tikiuosi, kad tokie sveiko mąstymo ir turintys kiek įžūlumo keisti sustabarėjusią biurokratiją, pakeis galop visą Lietuvos mąstymą. Pirmadieniui pasikroviau teigiamos energijos ne dėl blogų išvardintų dalykų, o dėl to, kad atsirado žmogus, turintis drąsos viską pasakyti, ir nebijoti pasakyti savo vardu. Pirmyn!

    • myliupasauli said,

      vasario 10, 2014 at 11:16

      Ačiū labai. Visada pasisakau savo vardu, nes man tiesa patinka 🙂 Džiaugiuosi, kad Jums patiko! Tikiuosi, tai ne paskutinis susidomėjimo ir pozityvių reakcijų susilaukiantis įrašas. Bandysiu detaliau padėstyti ir ateityje.

  2. Rytis said,

    vasario 10, 2014 at 08:46

    O kaip autorė galvoja ar toks pat “nerišlus“ darbas vyksta ir kitose ministerijose? Toks pats chaosėlis ir kitose valstybinėse įstaigose?

    • myliupasauli said,

      vasario 10, 2014 at 13:01

      Na, labai jau visažiniškai iš manęs nuskambėtų, jei patvirtinčiau ar paneigčiau, bet, remiantis tuo, ką girdžiu iš pažįstamų, dirbančių kitose įstaigose bei viešojo diskurso, manau, kad SADM’as tikrai nėra nei blogiausia, nei geriausia valstybinė įstaiga.

  3. vidas said,

    vasario 10, 2014 at 08:50

    Idomus straipsniai. Taip pat butu idomu suzinoti, kokie konkreciau darbai toje ministerijoje vyksta, kas per uzduotys, kurias klerkai turi ivykdyti 😊

    • myliupasauli said,

      vasario 10, 2014 at 11:18

      Reikia pasakyti, kad mano užduotys, matyt, labai skyrėsi nuo eilinių valstybės tarnautojų, kurių PIRM gal net ir nepalietė tiesiogiai. Buvo keli žmonės, kurie dirbo tik su PIRM reikalais – nuo logistikos ir sutarčių su EK bei vietiniais prižiūrėjimo ir ruošimo bei įgyvendinimo, iki kalbų ministrei rašymo užsienio susitikimams bei ministrės lydėjimo. Man teko pastarieji uždaviniai.

  4. Buvęs kolega said,

    vasario 10, 2014 at 12:25

    Nežinau mergaite ko tokiais įrašais sieki, bet paprašysiu liautis kol sau rimtai nepakenkiai. Priminsiu, jog egzistuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir papildomi jį lydintys teisės aktai. Patarimas ateičiai, labai rimtai apsvarstyti tolimesnius savo pasisakymus viešai.
    Kodėl G. Tervidytei nebuvo pasiųlyta pasilikti? Dėl tų pačių priežasčių – subordinacijos, kompetencijos ir komandinio darbo stokojimo jūsų asmenyje.

    Pagarbiai:
    Buvęs kolega

    • myliupasauli said,

      vasario 10, 2014 at 12:38

      Na va, ir pirmasis neigiamas atsiliepimas. Bet ačiū ir už jį. Manau, patys skaitantieji ir mano įrašą, ir Jūsų komentarą puikiai susidarys nuomonę, tad nekomentuosiu, nors ir labai nagai knieti… Pvz. ar Jums atrodo, kad pagarbu yra kreiptis į buvusią kolegę “mergaite“…? Ir visgi drąsiai naudojate tą žodį pasirašydama/s? Tiesa, gramatinių klaidų darymas nepatartinas, kai ginate/puolate viešai 😉

    • vidas said,

      vasario 10, 2014 at 13:00

      Jus neisizeiskit, bet visada maniau, jog NEPAKENKIAI, PASIŲLYTA vartoja tik geriausiu atveju devyniu klasiu issilavinimo zmogus, o i VT, kiek man zinoma, priima su aukstuoju. Tai kaip ten ilindot :D:D
      P.s. mobiliajame neturiu lietuvisko raidyno

      • myliupasauli said,

        vasario 10, 2014 at 13:04

        Esu tikra, kad būtų labai įdomu pasigilinti, kaip daugelis žmonių gauna/išlaiko poziciją VT 🙂

    • Sogne said,

      vasario 10, 2014 at 13:20

      To buves kolega: kaip dar viena buvusi jusu kolege galeciau pasirasyti po kiekvienu Gabrieles zodziu, nors jos ir nepazistu, nes dirbau anksciau. Galbut kai ka galima butu ‘nurasyti’ jos ‘asmeniui’, kaip rasote komentare. Bet reiketu pridurti, kad tokiems kaip jums, pasodintiems i, tikriausiai, kokio vedejo ar aukstenes pareigas (o kaip jos dalinamos, tai jau mes padirbe zinome) uz atitinkamus nuopelnus (partijai, seimos rysiai ir tt), jaunos, issilavinusios, 5 kalbom kalbancios specialistes visada ir liks ‘mergaitemis’, kol neiseis i pensija tarybiniu sovietiku karta. As sau tokia pasidariau isvada ir per daug iliuziju del tos valstybes tarnybos nebeturiu, kaip. Problema – sovietiniai kadrai, prie kuriu derinasi tos jaunos mergaites ir bijo zodi istarti, nes tikisi padlaiziaudamos gauti koki prieda ar kategorija.

      p.s. kas cia komentavo del klaidu, tai buvusiam kolegai nereikia moketi rasyti, yra stilistai, kurie viska istaiso:)))))))))))))))

    • SOgne said,

      vasario 10, 2014 at 18:26

      Ir dar norejau paklausti, kodel tuomet neatleidote sios darbuotojos pries darbo sutarties pabaiga, jei ji jau tokia bloga ir nekompetentinga? Juk galejote nutraukti darbo sutarti per bandomaji lakotarpi? Ar tai nebyloja apie jusu paciu (SADM) ta pacia nekompetencija, ka?

    • Airidas said,

      vasario 11, 2014 at 18:10

      O pradėjo lįsti ir šantažuotojai ‘ Šaraškino kontoros’ pamatę atgarsius apie straipsnį. Bijote tikrojo “veido“ apnuoginimo? Slėpdamiesi už biurokratijos užkardų ir mušdami dinderį per kiauras dienas dar drįstate bauginti sistemai nepaklūstančiuosius?! Juokdariai!
      Straipsnio autorei: Šaunuolė, kad prabilai, smagu skaityti jauno ir nesugadinto žmogaus pastebėjimus apie neo-(post)-sovietinį valstybinį aparatą, eilinį kartą patvirtinantį barbarizmą, visišką nepagarbą visuomenei savo “darbais“ ir nežabojamą apetitą, kaip antai, auginant savo jaunosios kartos ainius – Gabrielius Landsbergis (it Pilypas iš kanapių išlindęs “tatos“ statytinis), kurie ir toliau engs ir smaugs valstybę ateinančius kelis dešimtečius, jei “naiviųjų“ rinkėjų dėka jiems staiga atsirastų galimybė pakeisti dabar valdžioje esančius ir tebelobstančius jų pirmtakus. Sėkmės tau, būk drąsi, nebijok kalbėti – juk viešumas ir yra didžiausia visų biurokratų kinkų drebinimo priemonė.

  5. Ignas said,

    vasario 10, 2014 at 14:46

    Iš pažįstamų, kurie buvo papuolę į įvairias ministerijas (praktikoms ar ilgiau), susidariau įspūdį, kad visur tas pats, kaip čia aprašyta. Jei jaunas bandai kažką pakeisti ar pagerinti, tai greitai seni darbuotojai “nusodina“ ir liepia nepersistengt, mat jie tavo fone pradės blogai atrodyti ir reikės daugiau dirbti, arba išvis atleis.

  6. vasario 10, 2014 at 15:42

    Galvojau, kad tokios problemos tik mažose sustabarėjusiose (savų kolektyvų) įstaigėlėse. Pasirodo, tai nusistovėję įpročiai, tam tikra elgesio sistema.

  7. Buvęs kolega said,

    vasario 11, 2014 at 11:20

    Man ji visiškai neįdomi. Mergina tik dar viena idealistė, kuriai turėčiau vieną, tą patį atsakymą – nepatinka, išeik. Niekas jos nevertė, be to gavo savo CV papildyti svariu įrašu. O lieti savo tariamas nuoskaudas įstaigos ir TRD, ES skyriaus atžvilgiu nėra korektiška iš jos pusės. Tikiuosi mes vienas kitą supratome.

    Geros dienos

    • myliupasauli said,

      vasario 11, 2014 at 11:49

      Manau, kad Jus supratau puikiai, deja, bijau, kad Jūs manęs – visai ne.

    • Ren said,

      vasario 11, 2014 at 14:37

      Papildė CV svariu įrašu? Nebent ketinama eiti dirbti į kitą tokią pačią apmusijusią ministeriją. Privačiame versle darbas, o ne duokdie ilgas, valstybinėje institucijoje yra didelis minusas. Tai reiškia tik vieną – žmogui buvo patogu sėdėti ir malti autorės aprašytą šūdą rimtu, buvusio kolegos atsakyme pateiktu veidu.

  8. PIRM komandos narė said,

    vasario 11, 2014 at 13:30

    Iš esmės autorės parašyti pastebėjimai yra teisingi, kalkių ir rūdžių tiek daug, kad belieka šiuos ministerijomis ir joms pavaldžiomis įstaigomis padinamus agregatus priduoti į metalo laužą. Taigi išvada peršasi tokia – reikia pokyčių. Ir tuos pokyčius atneš ne kas kitas, o tas išsilavinęs, 5 kalbomis kalbantis jaunimas, nes juk galų gale “sovietikai“ turės išeiti į pensiją. Svarbu nepasiduoti pesimizmui, kad visuose šiuose valstybiniuose “agregatuose“ viskas vien blogai. Taip nėra, yra čia gerai ir profesionaliai dirbančių žmonių. Su jais kartu ir reikia pokyčius daryti. Kalbu taip ne todėl, kad skendžiu rožinėse iliuzijose apie VT, tai vargiai beįmanoma ir pačiai perėjus pirmininkavimo mėsmalę, tik kitoje ministerijoje.

    • SOgne said,

      vasario 11, 2014 at 15:03

      Sutinku su Jumis, man si diskusija labai idomi, nes praktiskai beveik mes visi (padirbe VT ar dar dirbantys) mastome panasiai. Gabriele tai issake juodu ant balto, gal kai kur siek tiek per daug ‘jaunatviskai maksimalistiskai’, bet taip ir turi buti. Is kitos puses, VT – tai ne ta vieta, kur gali lietis fontanais iniciatyva ir tt. BET (ir cia labai noreciau atkreipti BUVUSIO KOLEGOS demesi) – VT – tai ne vieta ‘zonos bazarui’ arba Putino tipo vadybai, kur pagarbos zmogui absoliuciai jokios, jei tik tas zmogus yra zemesniam poste. O kolegos komentaras butent ir primena ta ‘zonos bazara’. Kiek as kartu girdejau zodzius CH P, eiti ant kilimelio, nuimti galvas ir visokias kitokias nesamones. Kiek girdejau istoriju apie verkiancius arba med. pagalbos prireikusius vadovus (ne specialistus!!!). Tai ko jus jau norite, kad ‘atejusius is gatves’ specialistus zmonemis laikytu? O, beje, sovietikai iseis i pensija dar negreitai. Jei man siandien 30, as nelauksiu dar 20 ar 25 metu (nepamirskite, kad VT gali prasitesti dar 5 metams po pensijos). As neaukosiu savo gyvenimo ir investiciju i 5 kalbas ir aukstuosius uzsienyje. Ir del tos priezasties labai daug jaunu izvaziuoja ir nebegrizta arba net nesvarsto galimybes dirbti VT. Sovietai istreme per jega musu inteligentija, paliko tik tuos padlaizius proletarus, kuriu seimu dinastijos siandien vadovauja VT ir butent jie netiesiogiai ‘privercia’ isvykti tuos, kurie potencialiai galetu sekmingai dirbti. Paziurekite, kad atsitiko su Milda Darguzaite ir su Versli Lietuva vadovu.

  9. aleksas said,

    vasario 11, 2014 at 15:07

    Faktiškai mergaitė dirbo “proginį“ darbą. Pirmininkavimas, tai ne pagrindinė ministerijos funkcija, tai tik Lietuvos reklama, juk ES sprendimus priima ne pirmininkaujanti šalis. Aišku reprezentaciniam darbui, faktiškai reklamai, buvo bandoma parinkti žmones, gerai kalbančius keliomis kalbomis, o jau vėliau tinkamiausiems galima pasiūlyti kitas pareigas, nors MP žadėjo visus “proginius“ darbuotojus atleisti. Ką iš esmės daro ministerija mergaitė taip ir nesužinojo. Tam, kad tapti specialistu tam tikroje srityje ,reikia padirbėti ne vienus metus. Tikri pirmininkavimo specai dirba URM-e.

  10. X said,

    vasario 11, 2014 at 21:09

    Pasidalinome Jusu izvalgomis, atsakymas tapatus- krupciojame, it mes butume rase teksta.tai aktualu tiek visu lygiu VT tarnautojams!

  11. tarnautoja said,

    vasario 12, 2014 at 08:58

    Šaunuolė. Visada klausiau ir savęs ir garsiai kolegų, kodėl žmonės išeina taip tyliai, nor su jais pasielgta neteisingai… Džiaugiuosi tavo drąsa ir įžūlumu. Tik nusivyliau komentatoriais, kurie būdami jauni, kalbėdami 5 kalbomis, tikriausiai, klijuoja klišes. Nereikia suabsoliutinti ir supaprastinti visko sakant, jog vyresnio amžiaus žmonės yra sovietinio mastymo, o štai jauni visi nuostabūs. Dalis čia aprašytų žmonių ir ypač tų , kuriems reikėtų atskirų skyrių, 🙂 yra jauni… kiekvienas individas yra kitoks su savo tikslais, kurių niekas nebando aiškintis…iš čia komentuojančių kyla abejonė ar kada bus kitaip…

    • Sogne said,

      vasario 12, 2014 at 12:58

      Sutinku, ne amziuje esme, o tame, koks kontingentas ir kaip patenka i ministerijas ir kokius jaunus zmones dazniausiais atvejais paskui pasiima per konkursus. Juk cia kalba ir neina apie visos Lietuvos dirbanciuosius. Tai yra atitinkamas sluoksnis, su atitinkamos pavardem ir praeitim ir su atitinkamais isipareigojimais tai praeiciai. Taip ir gaunasi voratinklis, nori nenori, o ‘pieskos’ susitaiko ir tiesiog paklusta tai tvarkai del sventos ramybes ir dziaugiasi, kad krizes metu turi stabilu darba ir gauna 2000-3000 litu atlyginima.

  12. Laura said,

    vasario 14, 2014 at 14:24

    Kad ministerijoje ir apskritai valstybės tarnyboje jauniems žmonėms (ypač aktyviems ir norintiems kažką keisti) nelabai yra vietos – sutinku, kad trūksta vidinės komunikacijos – taip pat, kad trūksta motyvacijos – irgi, tačiau labai jau keista skaityti tokį apibendrinimą, kai žinai, kas jį parašė.
    Labai norėtųsi Gabrielės paklausti, kokiu būdu TRD direktorė sužinojo apie pačią? Ar tik nebus eilinį kartą suveikęs protegavimas? Įtariu, kad nuoširdžiai į šį klausimą neatsakysi, o jei nuoširdžiai tiki, kad protegavimo nebuvo, tada, manyčiau, esi labai naivi. Tiesaus atsakymo iš TRD direktorės, matyt, irgi niekas neišgaus.
    Kitas ne mažiau aktualus klausimas – kai teigi, kad visiems pirmininkavimo laikotarpiui pasamdytiems asmenims buvo pasiūlyta galimybė pasilikti, o tau ne, kokiais duomenimis remiesi? Akivaizdu, kad ne į darbą pirmininkavimui priimtų ir po pirmininkavimo atleistų žmonių skaičiumi. Matyt, nustebtum sužinojusi, kad nepaliktų dirbti žmonių yra kur kas daugiau nei viena tu? O gal tą jau žinai, bet kažkodėl pamiršai?
    Kalbant apie kompetenciją, vėlgi sutinku, kad ministerijoje esama žmonių, kuriems jos trūksta, ir, deja, kuo aukščiau, tuo labiau tie trūkumai išryškėja, tačiau šią pastabą gali išsakyti tik tuo atveju, jei gali dirbti bent taip kaip jie ar dar geriau. Apskritai stebiuosi skaitydama taip rišliai ir pakankamai taisyklingai surašytą pačios tekstą, nes tai rišliausias tavo darbas, kurį teko skaityti. Gal įdėk vieną kitą savo rengtų kalbų ištraukų ( ne ne, ne galutinę versiją, kurią kas nors jau pataisė ar kuri buvo įdėta į ministerijos svetainę), bet savo juodraščius, kuriuos kiti turėjo perrašinėti ir perdarinėti, kad jie būtų pirmiausiai suprantami lietuviškai kalbančiam asmeniui (nes, matai, anglų kalba Lietuvoje nėra valstybinė, o ir vos ne pažodinį google vertimą atitinkantis kratinys nėra tinkamas tekstas), o po to dar ir tinkami naudoti pagal paskirtį. O gal tau atrodė, kad tavo darbas yra sumesti bent ką, o kažkieno kito – taisyti? Tada gal ir galima nuryti tą priekaištą dėl kompetencijos stokos, bet čia pat iškyla kitas aspektas, tiksliau, net keli, dėl kurių priekaištauji kitiems, bet ne sau: darbų paskirstymas, kiekvieno konkretaus darbuotojo funkcijų atlikimas ir mano mėgstamiausias – komandinis darbas. Nežinau, galbūt pernelyg šališkai žiūriu, gal ir aš kažkur neteisi, žmonės juk yra skirtingi ir skirtingų gabumų, tad visi mano ankstesni pastebėjimai galėtų būti “nurašyti“ mano aukštiems profesiniams reikalavimams, bet jau ko ko, o komandoje dirbti tu ne tik nesugebi, bet net nesupranti, ką tai reiškia. Ir jei tau atrodo, kad komandinis darbas yra, kai tu priekaištauji, nieko nedarai, o kiti vykdo, nors pagal subordinaciją esi žemiausio rango tarnautojas – labai klysti. O gal aš kažko negirdėjau apie komandinį darbą?

    Kaip ir tave, mane ministerijoje stebino nuolatinis susitaikymas su viskuo, kas vyksta aplinkui ir kas yra negerai. Gal tu šito nežinojai, bet tu ministerijoje irgi buvai tas viskas, kas vyksta aplinkui ir kas yra negerai ir su kuo visi taikstosi, sakydami: “Taigi žinai, čia Gabrielė, nekreipk dėmesio…“ Šito niekada nesupratau.

    • myliupasauli said,

      vasario 14, 2014 at 14:52

      Ačiū, Laura (nežinau, koks Jūsų tikrasis vardas, gaila, kad juo nepasirašote). Man labai patiko komentaras, kuris galėtų būti pradžia argumentuotai diskusijai. Tik jei taip norite teikti ad hominem pastabas, tai tada jau bent būtų gerai konkrečiau… 😉 Tiesa, niekad nesakiau, kad esu visažinė, visamokslė ir “visakompetentinga“, kaip tik bandžiau išryškinti mintį, kad labai norėčiau turėti iš ko pasimokyti!
      Dėl protegavimo – gaila, kad netikite, jog atvirai ir nuoširdžiai parašiau, kad švogerių krašto taisyklėmis nesinaudoju, o jei kas vyksta man už nugaros ir man nežinant, bijau, kad negaliu už tai prisiimti atsakomybės. Bet, kaip ten sakoma, kiekvienas vertina pagal save?.. 😉
      Laura, tikrai labai gaila, kad nežinau, kas Jūs, nes bent jau tam, kad galėčiau išsinešti kažką labiau išmokusi, būtų įdomu paskaityti Jūsų struktūruotus ir argumentuotus komentarus prie mano rašytų kalbų 🙂

  13. Indre Macke said,

    kovo 17, 2014 at 15:03

    Dar šiandien vienai kolegei aiškinau, kaip užknisa, kai neatsiranda nė vieno atvirai palaikančio tais atvejais, kai kažkas atvirai išguldo visų galvoje besisukančias mintis:) Thumbs up!:)

  14. es said,

    birželio 26, 2014 at 10:31

    Visai netyčia užtikau šitą visą diskusiją…, kad bėda mūsų valstybinėse įstaigose- tai faktas , kovoti su tuo, keisti tai būtina- būdai ir kelias tik labai sunkūs ir ilgi, bet reikia būti tiesiog optimistu matyt…
    Be abejonės – pradžių pradžia-tai diskusija apie skaudančias bėdas…
    bet kaip žinia – žuvis genda nuo galvos, tai kol tos galvos visa tauta (tai reiškia – mes visi kartu) nesugebės atgaivinti kuo stipriau, tol ir bus mūsų valstybinėse įstaigose tokia tvarkelė…
    Deja negaliu pasidžiaugt perspektyva artimoje ateityje 😦 …
    jei visos diskusijos dalyvius tai “pralinksmins“ – tai galiu pasakyti ,kad visose ES šalyse poslinkis į geresnę pusę labai nežymus, arba jo visai nėra, o pas juos SOVIETIKŲ tikrai nėra….
    O dar labiau turbūt “pradžiugins“ visus tai ,kad ir privačiame versle tokių dalykų pilna, kuo didesnė įmonė, tuo labiau tai pasireiškia- nesvarbu darbas, svarbu darbo vieta ir atlyginimas …
    Tai mano nuomone kuo daugiau bus tokių diskusijų, aišku būtų super , jei jos vyktų kuo aukštesniam lygyje, tuo labiau mes sugebėsime apsivalyti nuo sustabarėjimo….
    Apsižvalgykite kiek daug palaikančių straipsnio autorę, o priešinasi tik vienas- tai jau rezultatas…, gaila,kad ne visi sugeba atrasti būdą kaip pareikšti savo nuomonę garsiai…
    Tai nereškia,kad vienas ar kitas labiau teisus, tiesiog reikia kalbėti- tai pati geriausia priemonė prieš tuos ,kurie patyliukais savo vietelę saugo…
    Taigi daugiau tokių žmonių, sugebančių prabilti…, dar geriau ,kad visi tie gerieji norai tiesiai dievuliui į ausį pakliūtų …


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: