Keista pradėti beveik nuo nulio, kai aplinkui jau tomai prirašyti… Palestina Lietuvoje. Įžanga.

Pastaruoju metu ypač daug galvoju, kaip suimti save į rankas ir pradėti rašyti apie Palestiną lietuviui. Žmogui, gyvenančiam Lietuvoje ir per daug nesidominčiam užsienio politika, ypač kai ji net nėra Lietuvos užsienio politikos orbitoje. Žinoma, visi yra girdėję, o dažnai mano, kad ne tik girdėjo, bet ir žino, apie Izraelį; amžinose problemose jau daugelį dešimtmečių skęstančią Palestiną (nors ir nelabai aišku, dėl ko..?) ir ties šiais kelių šalių pavadinimais Artimųjų Rytų karštojo taško politika tūlo lietuvio galvoje pasibaigia. Nieko perdėm išskirtinio nematau, tai vyksta visame pasaulyje, visose šalyse ir daugelio žmonių galvose.  Galima būtų kritikuoti nenorą domėtis tokia svarbia tema, tačiau netikiu, kad nuo to, kam nors padidės interesas, juoba, kai tokių karštų taškų šiuo metu pasaulyje nors vežimu vežk – pradedant mūsų kaimyninėmis šalimis, baigiant vietovėmis, kurių pavadinimus reikia tikslinti žodynuose, o Lietuvos nacionalinė televizija net nesiima minėti jų, jei to nediktuoja globalioji galingoji žiniasklaida. Eilinį kartą galioja taisyklė – toli, ne mūsų reikalas (ne mano daržas, ne mano pupos, ne mano kiaulė, kuri jas iškniso…).

Tiesa, teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad ne tik mūsų žemelėje galioja ta taisyklė, bet visgi aš, būdama nepagydoma optimistė, manau, kad jei savo energiją ir laiką dažniau skirtume pasaulio žinioms, o ne kas kokią suknelę apsirengė, su kuo sugulė ir kokios dietos laikosi, mums tai būtų daug naudingiau ir tikimybė būti manipuliacijos objektais mažėtų.

Taigi, su tokiomis mintimis sėduosi rašyti apie Palestiną ir su baime galvoju ne apie tai, kiek žmonių tai perskaitys, bet kaip apšviesti šitą sudėtingą narpliavą taip, kad nors tie, kurie skaitys, išsineštų iš to ką nors esminio. Galvoju, kad priežastis, dėl kurios kas nors gali imti skaityti apie tai iš mano lūpų (pirštų galiukų) gali būti ta, kad esu lietuvė, rašau lietuviškai ir paralelės, kurias išvesiu taip pat bus artimos čia užaugusiems.

Išties, apie Palestiną prirašyta, prifilmuota, prifotografuota, primokyta ir prikalbėta labai daug ir labai įvairiose valstybėse, tačiau Lietuvoje ne tik nėra didelio intereso, bet net ir pavienių žmonių, kurie ten buvo, matė, suprato, susidomėjo atsiranda tik vienas kitas. Turiu laimę daugumą jų vienaip ar kitaip pažinti ir tai mane skatina “neužleisti“ šios temos, o kaip tik, priešingai, kibti į labiau struktūruotą, aiškesnį ir tikslingesnį temos kėlimą plačiajai visuomenei.

Kol kas tik savo bloge bandysiu iliustruotai panagrinėti kelias, mano akimis, pagrindines temas, susijusias su Palestinos ir Izraelio istorija (nuo XX a. pradžios (tikrai nesivelsiu į Biblijinius mitus): Osmanų imperija, Britų mandatas, Balfūro deklaracija, 1948 m. tragedija, JT padalinimas, 1967 m. septynių dienų karas, pirma intifada, Oslo susitarimas, Klintono parametrai, antra intifada etc.) bei dabartinėmis taikos derybomis, tačiau ne derybų proceso analizės kampu, o pagrindinių derybinių objektų perspektyvoje: Rytų Jeruzalė – Palestinos sostinė; nausėdijų Vakarų Krante ir R. Jeruzalėje klausimas; pabėgėliai (Palestinos pabėgėlių šiuo metu pasaulyje skaičiuoja JT apie 6 mln – ty didžiausia pasaulio pabėgėlių etninė grupė); Palestinos valstybės 1967 m. sienos; Žydų valstybės pripažinimas, Izraelio saugumas ir pan.

Kaip ir minėjau aukščiau, mano tikslas yra pakelti šį labai skaudų klausimą į dikusijų ir kvestionavimo lygį Lietuvos žmonėms  (ne tik tiesiogiai susijusiems). Manau, kad mes, kaip savo suverenios valstybės piliečiai ne tik turime teisę žinoti, bet ir privalome suprasti globalius jėgos žaidimus, ekonominių interesų pagrindu/prisidengimu paminamas žmogaus teises ir universalias žmogiškasias vertybes.

Man pačiai Palestina ir jos žmonės brangūs ne dėl kokių nors emocinių saitų, o, paprasčiausiai (nors, gal daugeliui sunku bus tuo patikėti), dėl to, kad man skauda ir aš negaliu ramiai gyventi, kai de facto tauta yra naikinama nepaisant ir net pasityčiojant iš globalios susitarimų kolekcijos, kokia ji trapi bebūtų… Negaliu gyventi žiūrėdama vien savo kiemo, nes man pasaulis yra mano namai.

 

Įrašai daugiausia bus iliustruojami mano pačios nuotraukomis, darytomis per pastaruosius trejus metus lankant Palestiną.

DSC_0018DSC_0054DSC_0034DSC_0007Huthifachildrenwomen

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: