XX a. pradžia. Palestina.

Kai 1897 m. Europoje (Vienoje) susikūrė Sionistų organizacija, galbūt dar tik pasaulio žydų diasporos svajonėse po truputį kūrėsi mintis apie pažadėtosios žemės atitekimą šiai nuvargintai tautai. Išties, mintis apie savą žemę niekam nėra svetima, net ir beduinai, keliaudavę su savo gyvuliais nuo dykumos iki dykumos nors trumpam sustoję tam tikrame taške, tą tašką vadina savu, prižiūri ir jaučia kaip savą. Ką jau bekalbėti mums, lietuviams, kurių visa pagoniška kultūra, sumišusi su krikščioniškais nesusipratimais, sukasi aplink žemės grumstą, upės vingį, saulės spindulį ir vėjo gairinamus plaukus – kartais net saldžiai skauda kaip suima širdį važiuojant per Dzūkijos laukus (bent jau man…). Taigi, žydų noras pagaliau turėti savo valstybę, ypač kai aplinkinės imperijos, sudarytos  ne etniniu pagrindu po truputį ima drebėti, yra labai natūralus ir sveikintinas. Žinoma, tai, kad šis noras yra grindžiamas religija, kelia ne vieną abejonę – jei pasikalbėtumėte su ultraortodoksais žydais, jie jums pacituotų Torą, kurioje parašyta, kad Mesijas ateis bet kokiu atveju, o žydai yra klajojanti tauta, kuriai negalim kurti valstybės… Bet, ne man į religiją kištis, tad, stengsiuos ją paliesti tik neišvengiamais atvejais, o pati labiau naudosiu faktus.

Sodas_zirgai

World Zionist Organization (Pasaulio Sionistų Org.) netruko užsibrėžti sau įvairių tikslų, o vienas iš jų buvo plėtra. Vienas pirmųjų skyrių, nenustebkit!, įsikūrė Stambule! Pačiam Osmanų imperijos centre.

Reikia paminėti, kad Palestinos teritorijos (labai nenorėčiau, kad keltumėte klausimą, ar Palestina tikrai egzistavo, ar palestiniečiai tikri žmonės, o ne mitinės arabų atšakos ir t.t.; jei jau keliate, prašau rimtai pasianalizuoti senovės graikų šaltinius ir vieną kartą baigti šitą iš piršto laužtą pasaką. Jei dar neįtikinau, tai pasičiupinėkit save ir paklauskit, ar lietuviai tikrai egzistuoja, nes šiaip jau istoriniai šaltiniai apie lietuvius užsimena keliais tūkstančiais metų vėliau nei apie palestiniečius…) buvo valdomos Osmanų imperijos nuo ankstyvo XVI a. Šios teritorijos buvo padalintos į tam tikrus regionus/apskritis/vaivadijas (jų pavadinimai pagal didesnius miestus, šie miestai puikiai gyvena dar ir dabar – Nabuls, Jaffa, Jenin, Acaba etc.)

DSC_0006

Be abejo, kad per keturis šimtus metų palestiniečiai, ypač turėdami Jeruzalę, išsikovojo nemažai teisių, jų atstovai dirbo net pačios imperijos “parlamente”. Iš esmės, svarbiausias dalykas buvo tvarkingai mokėti reikalaujamus mokesčius ir kito per didelio kišimosi iš centrinės valdžios nebuvo. Tačiau, klaidinga būtų mąstyti, kad palestiniečiai tiek asimiliavosi, jog pamiršo savo norą būti atskira valstybe (nesakau atskira tauta, nes tai jiems buvo savaime suprantama). Tuo noru vėliau (pirmojo pasaulinio karo metu) pasinaudojo britai ir įnešė naujų atšiaurių ir nenuspėjamų vėjų.

DSC_0122

Žydų grupės visais laikais gyveno šalia musulmonų ir Stambule, ir Jeruzalėje ir pasibarstę kitose imperijos teritorijose bei turėjo neblogas pozicijas bei santykius su valdžia. Būtent dėl to, kai agresyviai pradėjo reikštis pasaulinis Sionistų judėjimas, kilo įvairių tarpusavio konfliktų sakant, kad žydams ir taip gerai, o jei kovosime prieš imperiją, mus greitai gali užgniaužti (konformizmas – ar prieš šimtmetį, ar dabar…).

PS_2013

Keli pvz. vietinio kasdienio gyvenimo: Tel Avivo, žinoma, nėra (jis buvo pastatytas kaip visiškai naujas miestas jau susikūrus Izraeliui). Yra Jaffa (Džiafa) – uostas, kuris gyvena kaip inkstas taukuose, nes prekyba vyksta pilnu tempu. Pasižiūrėjus nuotraukas ir paskaičius istorijas, kartais seilė nutįsta. Miesto populiacija iki 1931 m. buvo apie 52 000 gyv., iš kurių apie 45.000 buvo palestiniečiai (ir musulmonai, ir krikščionys), likę – žydai (žinoma, dar grįšiu prie skaičių nuosekliau, tačiau jau noriu užmesti kabliuką ir pasakyti, kad po mažiau nei 30 m. Džiafoje gyveno 56,500 gyv. iš kurių TIK 6,500 buvo palestiniečiai, o likę – žydai!!!! Nejuokinkit manęs su “natūralia demografija”…).

DSC_0002

Hebronas – stiklo miestas. Europos keliautojai, rašytojai ir tyrinėtojai yra aprašę savo nuostabą Hebrono stiklodariams. Iki šių dienų neįmanoma aplankyti Hebrono be vizito ten, kur per kartas išmokę savo meno stiklą pučia puikūs hebroniečiai. Osmanų imperijoje Hebrono rankdarbiai keliaudavo iki Egipto, arabų pusiasalio ir tolimesnių imperijos kraštų. Visais laikais (tragiški įvykiai 1929 m. porai metų nutraukė šį bendrabūvį, bet apie tai daugiau – atskirame skyriuje apie Hebroną) Hebrone gyveno žydai. Čia yra Abraomo ir Saros kapai – svarbūs personažai tiek Judaizme, tiek Islame – pastatyta puiki didelė šventykla (pastatė Saladino laikotarpiu – XI a.pradžia), kuri įvairiais laikais buvo globojama įvairių bendruomenių ir religijų (dabar ji padalinta į dvi dalis – 2/3 žydams ir 1/3 musulmonams).

DSC_0042

Kitų miestų nevardinsiu, bet, akivaizdu, pasigilinus galima atrasti kalnus pagrįstos istorijos, archeologinių radinių (šiuo metu jie naudojami norint pagrįsti Izraelio valstybingumą, bet objektyviai pažiūrėjus, juk neįmanoma nuslėpti pastarojo tūkstantmečio sluoksnių..) ir gyvų pavyzdžių, kad šis kraštas, nors ir nelabai didelis ar apgyventas (amžių sandūroje skaičiuojama apie 350.000 palestiniečių), tikrai egzistavo, buvo gyvybingas, aktyvus ir progresuojatis.

DSC_0035

Taigi, po truputį artėjame prie pirmo pasaulinio karo, kuris rimtai destabilizavo kraštą tarp jūros ir upės (Viduržemio ir Jordano) ilgiems dešimtmečiams. Žinoma, kai pavadinimai dažnai parenkami tam, kad atliktų tam tikrą misiją, tad netrukus pasaulis išgirsta apie Sionistų naują planą – labai garsiai ir aiškiai – jie kraustysis į žemę be žmonių, nes yra žmonės be žemės (land without people for the people without land). Sunku patikėti, kad galima buvo taip žvėriškai ir įžūliai ignoruoti visą tautą, visą vietinę populiaciją ir manyti, kad šią “problemikę” galima bus išspręsti tiesiog naudojant galvažudiškus metodus – kiek nešvarus reikalas, bet gana staigus ir paprastas (bent jau jiems taip atrodė…).

DSC_0019

Pirmąjį pasaulinį karą, nelemtą Balfūro deklaraciją ir laikotarpį iki 1948 m. paliksiu kitam kartui, tačiau prieš pabaigiant šį probėkšmais nutapytą pasakojimą apie tuometines realijas, noriu patikinti, kad visa tai rašydama stengiuosi remtis įvairiais šaltiniais. Įdomus faktas yra tas, kad daugelis antrinių (pirminiai internete sunkiai pasiekiami) šaltinių (pasiruošę netikėtumui?!) yra aprašyti… žydų 🙂 Atsiprašau, bet negaliu nesišypsoti ir neatiduoti pagarbos tokiam nuosekliam propagandiniam darbui. Kartais atrodo, kad terminai (subjektyvūs) ir sudaro visą propagandos pamatą… Taigi, norint atmiežti žydų “objektyvius” faktus, reikia beveik ir arabiškai ar turkiškai pradėt skaityt (dar ne mano lygis…) arba pasikliauti jau kone ir tretiniais šaltiniais…

Žodžiu, noriu pasakyti, kad jei norite pasiginčyti dėl faktų ar skaičių – prašom, pirmyn, bet teks atskleisti visus šaltinius 🙂 nes kitaip, mielieji, visi žinom, kad istoriją rašo nugalėtojai…

DSC_0001

 

 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: