Žiūriu ir galvoju apie laisvę. Sąlyginę.

Taip sukrito, kad pastarieji mėnesiai buvo ne tik karšti ir sekinantys (deja, ne dėl oro), bet ir atradimų, iššūkius įveikus, pilni.

DSC_0104

Vasarai besibaigiant ir suvokiant, kad vis dar esu prisirišusi prie dar vieno sąlyginio ir, iš esmės nieko nereiškiančio, matavimo vieneto, noriu pusiau ramų ir pusiau tykų vidurnaktį stabtelėti ir įkvėpti. Įkvėpiant atsigręžti atgal ir, nors ir šališkai, bet, visgi, pažvelgti į tai, ką sutikau šią vasarą… “Tai”, o ne “tuos”, nes žmonių sutikau mažai. Turiu prisipažinti, kad man atšipo akis ir kvapo sensorius, atpažįstantys naują “grobį”. Prieš vasarą, aiškiai žinojau, visada suveikiančią ampulę energijos – įdomūs, geros energijos ir savo gražaus gyvenimo bei jo teigimo pilni žmonės, dar žinomi kaip draugai. Vasarai prasidėjus su žiemiškais paslydimais ir pargriuvimais, nebepavyko ištiesti savo draugiškos venos, kad pasistiprinimui gaučiau energijos, nieko bendro su manimi ir taip neturinčios, tad teko pakelta galva (negi pripažinsiu, kad skaudu ir ilgu) eiti į naujus tolius. O, kokie nauji ir tolimi bei klaidūs tie toliai yra. Niekas nežino, kur mane nuves mano kvailokas tikėjimas, kad turiu laisvę rinktis… Juk, giliai suvokiu, kad atsitinka taip, kaip turi atsitikti…juk laisvė rinktis tėra iliuzija… Jeigu įvyksta taip, reiškia įvykti kitaip ir negalėjo.. Jeigu “pasirinkau” tai, išties kitko “pasirinkti” ir nebuvo įmanoma…

 DSC_0376

Ir visgi… kaip neseniai teko kartoti savimi patenkintam pašnekovui, – neslepiu, kad turiu ydų, pripažįstu jas, dirbu su jomis ir net neplanuoju jų gėdytis… Taigi, vis persmelkiant stoicizmo patrauklioms mintims bei karminiams būties atpažinimams, prispažįstu, kad negaliu gyventi be dar vieno narkotiko… paties naiviausio…

Tikėjimo, kad galiu būti kažkam kažkur naudinga.., kad galiu padėti, suprasti, atjausti, atverti akis…

Tikėjimo, kad gyvenimas nėra vien žiūrėjimas “savo kiemo”, o nuodugnus ieškojimas, kaip pakilti virš buities – savo ir kito, neskirstant, ar tas kitas, tai aš, ar artimas mano, ar kitoje pasaulio pusėje, ta pačia žeme vaikštanti gyva būtybė – ir atsiduotu būčiai.

Laisvės iliuzija vėl pakiša koją.

DSC_0522

Kai vidurvasarį kas rytą, dieną, vakarą ir naktį žiūrėjau, girdėjau ir jaučiau Gazoje skerdžiamus vaikus (jų motinas, tėvus, senelius, brolius ir seseris), kai besibaigiant vasarai, ataidint tūkstančių sielų iš Sirijos aimanoms, bejėgiškai ir be amo stebiu klaikumą, vykstančią Irake, Nigerijoje, Liberijoje, prakeiktoje Sirijoje, Ukrainoje ir kitose pasaulio vietose, kurias tegali išlaikyti ir surišti akimi aprėpiamas žemėlapis.., regis, nebejaučiu laiko tekmės ir gyvenimo gaivalo.

Regis, darbai, kuriuos darau, planai, kuriuos rezgu, įgauna muilo burbulo pavidalą, kuris, kol laikosi, yra spalvotas ir įspūdingas, tačiau, niekas negali pasakyti, kiek jis dar toks bus, juk visi puikiai žino, kad tai ilgai netruks…

Random_Generated_Shield_Overlay

Vienintelis dalykas, kuris priverčia  nusileisti ant žemės (laimei!), tai neblogas gavimas per “snapą” – tvirtas trinktelėjimas per mano ego (velniūkštis, vis dar neblogai išsikerojęs). Kadangi, taip jau atsitiko, kad nesėdžiu po šluota ir kalbu tai, kuo tikiu – garsiai, tvirtai ir beveik nesirinkdama kur, kada ir su kuo  – tenka susidurti su situacijomis/žmonėmis, kurie, matyt, netiki tais pačiais dalykais, kaip ir aš… (labai tikėtina, kad čia jie absoliučiai nesutiktų su manimi…)…deja, tai, kad jie netiki, paaiškėja per daug negatyvumo, agresyvumo, arogancijos, visažiniškumo jausmo, žeminimo, grasinimo ir dar kokio labai nemalonaus veiksmo ar emocijos.

Kartais tai mane nuoširdžiai nustebina ir tada mažiau lieka vietos mano ribotame jausminiame katile skausmui (ne geležinė, po velniais, esu) bei nusivylimui… bet kartais, nusistebėjimas švelniai užleidžia vietą ne tokiam švelniam pykčiui, širdgėlai, baimei ir, labiausiai, norui įrodyti, kaip jis/jie klysta…

DSC_0710

O jei tik vienas gyvenimas būtų vertas šimtų tūkstančių… o jei tik viena karma galėtų atpirkti milijonus atgimstančio skausmo ir neapykantos iš praėjusių gyvenimų…o jei tik aš galėčiau atsakyti ne tik už save (HA HA, tarsi atsakau dabar)… o jeigu mano kūnas, protas, širdis, siela, dvasia ir ašaros su paskutiniu atodūsiu galėtų sustabdyti belaikes mirtis, kančias, sukeltas neatradusių ramybės žmonių…

 

Besibaigiant vasarai, išdžiūvo ašaros, vargiai begaliu atrasti savyje gaivumo ir gebėjimo pilnais plaučiais įtraukti saulėlydžio spalvų.

Besibaigiant vasarai noriu tikėti, kad kartu baigsis ir sunkiausias bei niūriausias sąlyginis bei lasivės iliuzijomis ir sapnais apkamšytas laikotarpis…

 

Labanaktis.

 

 

 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: