Lietuvoje jau penktus metus skaičiuoja trapus, tačiau augantis pilietinis judėjimas…

Po kiekvienu pavadinimu slepiasi po neblogą straipsniuką 😉

  1. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: ką Lietuvos specialistai gali pasiūlyti Palestinos jaunimui?
  2. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: pirmoji diena Palestinos sostinėje Ramaloje
  3. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: Aidos pabėgėlių stovykloje – jau ketvirta palestiniečių karta
  4. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: iš Ramalos į Betliejų – ašarinės dujos ir sprogimai
  5. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: darbas su vaikais prasideda – ašarinės dujos tęsiasi
  6. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: kokia prasmė svaidyti akmenis?
  7. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: kaip sukurti filmą Aidos pabėgėlių stovykloje?
  8. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: į paskaitas ir užsiėmimus – tarp kulkų
  9. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: ką reiškia būti pabėgėliu Palestinoje?
  10. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: Taikos procesas. Koks taikos procesas?!
  11. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: diena, kai vaikai neuostė dujų ir negirdėjo šaudymo
  12. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: viso gero Aida, iki pasimatymo, Betliejau
  13. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: ar atskyrimo sienos padeda?
  14. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: Palestiną drasko nausėdijos
  15. Dienoraščiai iš Vakarų Kranto: pabaiga – projekto, tačiau ne problemų ir tolesnio darbo poreikio

Solidarus-su-Palestina

Reklama

How armed extremist men reach decision-making levels of EU capitals: The irresponsible case of Vilnius

While some EU countries struggle with the concept of humanity (un)extended to the „other“ [those who arrive on our shores in capsizing boats, or those who run through barbed wire to expected safety, only to be locked in cages and thrown out of train stations with babies in their arms], the mayor of my country‘s capital hires an illegal Israeli settler-colonist as his public  adviser.

On Friday, the 4th September Remigijus Šimašius, elected mayor of the Lithuanian capital Vilnius, announced on his Facebook page that one Daniel Lupshitz – member of the Israeli army, illegal colonist in the occupied West Bank and a man who publicly declares his love of guns as well as his disappointment that Gaza was not levelled to the ground during the summer 2014 invasion – has been invited to advise the mayor of an EU capital city on matters that were not publicly declared.

11887545_678502345619436_2909464687073294960_o

Let me share with you some thoughts that have crept into my mind since. Spoiler alert: this isn’t about some alleged “global Jewish conspiracy” and it has nothing to do with the declared religion of any of the involved.

To note, the announcement of this appointment couldn’t have been done in a more undiplomatic manner; Mr Šimašius posted a photo (see below) of this new adviser geared in ultra-religious equipment and holding an automatic assault rifle most likely belonging to the self-proclaimed “most moral army in the world”. As if an army could ever be a moral compass.

We see in this photo an armed person who believes, according to his public statements, that God gave his nation the “Holy Land”, and who tells an EU capital that he will “do his best to make order [t]here”. How, exactly? By scowling with an assault rifle?

Vilnius mayor Mr Šimašius publicly presented his new adviser as “the knight of goodness“ and “the warrior of light”. As a friend of mine, an expert of Ancient Greece and the Greek language, wrote – “the Goodness“ and “the Light” are probably chocking at this presentation of them.

Now, you will rightly ask me, what does that have to do with the larger-scale serious issues?

Lithuania, an EU member state since 2004, has been refusing to accept any refugees whatsoever. None.11838841_10204757938370039_6971288302797986736_o

However following all sorts of naming-and-shaming as well as diplomatic means, our president Dalia Grybauskaitė finally “agreed” to take in 325 (not thousands!) refugees, mainly from Syria. They will be allowed to start arriving to this territory on the 1 January, 2016. Yes, you read it right. Yes, it’s September now.

Truth must be told: Lithuania does not have a good record of neither accepting refugees nor providing for their basic needs such as food and housing.  On the other hand, perhaps, given Europe’s current refugee crisis, nobody here has a good record; yet some populations tend to have larger numbers of people in a good relationship with decency. Mine doesn’t. Especially when we talk about some “terrorist Muslims” who are coming to “occupy and destroy our pure white Catholic country”. Obviously, they have nothing better to do.

In such context, what do you think a person like the one in the picture would possibly advise our liberal smiley mayor regarding these refugees? As they say, when you think that it cannot get worse, always be ready for more.

It is no news that every place has its own characters who abuse public space and social media networks in order to be noticed, so they can continue to rabble-rouse hatred and disunity; we also know that for some of us such acts are extremely shameful and embarrassing. In Lithuanian we call it “an alien shame”: we feel and experience the shame on behalf of another and it hurts.

It hurts and I feel I owe an apology on behalf of the new mayor of Vilnius, the capital of Lithuania, whose newest adviser publicly accuses professors, journalists, experts, activists of being donkeys, idiots, liars, Russian fascists, dogs, clowns etc.

This new adviser also promises to advise his “rich fellow Israelis to throw their shekels [Israeli currency] to our city”. This remark was posted on the same day as the appointment and, I’m afraid, it clearly shows that we were sold.

11900826_10204862494583879_6096411772889960970_o

I apologize. Screen Shot 02-04-15 at 04.56 PM Screen Shot 02-04-15 at 05.02 PM Screen Shot 02-04-15 at 05.56 PM Screen Shot 02-04-15 at 06.05 PM11933413_10204784047822759_4519540870454299459_n

Kaip mums ir mūsų “žiniasklaidai“ nei nukankintas zimbabvietiškas liūtas, nei sudegintas Palestinietis kūdikis nerūpi

Kai pasaulio žiniasklaidos antraštės sumirga, pasigavusios vieną iš daugelio sumedžiotų gyvūnų istorijų, nes šįkart medžioklė už pusę šimto tūkstančio dolerių buvo tragiškesnė, o liūtas žavesnis ir “svarbesnis“ – Lietuvos pinigų medžiotojai, internetiniai puslapiai tyli.

Liūtas sujaudino ne tik vakarų žiniasklaidą, bet ir visokius netylinčius žmones, be abejo, atsirado ir tokių, kurie prieštaravo pagrindiniam srautui, keldami klausimą: “O ir kas čia tokio, kad sumedžiotas toks plėšrus žvėris? Būta čia ko, niekam Zimbabvėje jis nerūpi, o vakariečiai daugiau tarsi neturi kuo užsiimti, verkdami dėl liūto, tačiau visai pamiršdami kasdienes rimtesnes problemas, pvz. kankinamus gyvulius, kuriuos po to su malonumu dedame į godžias burneles…“

dyspHdz

Bet kokiu atveju, mažai liko įvairių tautų atstovų, kurie nepareiškė vienos ar kitos nuomonės, dažnai emocingos ir pilnos pasibaisėjimo: “Kaip čia taip tas amerikietis (!) dantistas galėjo..?!“

Lietuvos žmonių feisbukai tyli. Net daniškoji žirafiukė daugiau dėmesio susilaukė. Gal mums ir liūtai “per toli“..? Na žinote, dažnai naudojamas argumentas, kad tai, kas fiziškai toli, mažiau rūpi…?

Prisipažinsiu, gyvenu gana tragiškų įvykių akivaizdoje, vien dėl to, kad dirbu su Palestina. Artimieji, o ir aš pati jau kitaip žiūrime į šį žmogiškųjų taifūnų siaubiamą kraštą, nebe taip isteriškai, kaip kartais koks nepažįstamasis gali sureaguoti. Visgi, labai jautri tema, jei tik ją užkabini. Vėlgi, žiniasklaida jos labai nemėgsta, nors čia, jau tarsi ir nebegalioja jų amžinas pasiteisinimas, kad “niekam nerūpi“. Tegu jie pabando pasikalbėti apie tai su eiliniu praeiviu ir pamatys, kad visi turi nuomonę apie tą teritoriją ir ta nuomonė gana grubi. Tad gal vertėtų lengviau įsileisti informaciją į kompiuterių ekranus..?

Vakar paryčiais šiaurės Vakarų Kranto kaimas pavadinimu Duma nubudo dėl dviejų namų gaisro. Gaisrą sukėlė Izraelio nelegalių nausėdijų gyventojai, naujakuriai. Juos pats ministras pirmininkas pavadino barbariškų veiksmų atlikėjais ir teroristais. Viename iš namų sudegė pusantrų metų vaikas, vardu Ali. Jo tėvai ir ketverių metų broliukas apdegė nuo 60 iki 90 % kūnų. Dabar jau nebesvarbu, kaip kas ką pavadino. Kartais, tai telieka nieko nevertais žodžiais, ypač žinant, kaip savus teisia Izraelis.

5140

Skaudumas, o ir įdomumas yra tas, kad toje pačioje vakarų žiniasklaidoje, kuri itin įvairiais aspektais leidžia sau analizuoti liūto medžioklę, Palestinos vaiko kraujas vertas daug mažiau eilučių ir antraščių.

Ar taip yra dėl to, kad vakarams “nusibodo“ amžinas konfliktas? Jau nebejaudina kas savaitę po vieną nuo Izraelio okupacinio režimo žūstantį palestinietį? Bet jei taip…, tuomet kodėl bet koks sujudimas už sienos esančioje teritorijoje susilaukia fontano straipsnių ir emocijų? Kaip taip gali būti, kad vienų žmonių ilagalaikė kančia, sukelta svetimų, neverta nei rimtos mainstreaminės eskalacijos, o kitų “kojos nikstelėjimas“ nušviečiamas taip, tarsi nieko kito pasaulyje svarbaus nebebūtų..?

Žinoma, privalau išskirti puikiąją “nušvietimo mašineriją“ Lietuvoje – čia, būk ramus, nerasi nei liūto, nei Palestinos. Kandidatas į Londono merus vakar, akivaizdžiai susijaudinęs, kalbėjo apie tai, kad jis savo rinkiminėje kampanijoje daugiau dėmesio skirs ne tik Palestinos problemai (jis tvirtai tiki, kad Londone gyvena itin daug suprantančių ir remiančių Palestinos laisvę gyventojų), bet ir migrantams (iš Š. Afrikos, Sirijos ir kitų skaudžių pasaulio vietų), ir kitiems globaliems dalykams. Jokiu būdu negalima užsidaryti savo inkilėlyje ir tapti pasaulio bamba, žinoma, tik sau.

Nesuprantu, kaip galima absoliučiai ignoruoti aplink vykstantį gyvenimą – su gerais, sunkiais, sudėtingais ir įdomiais dalykais, o vien kalbėti apie savo isterijas – tai tiltas, tai kaimynas, tai balvonas, tai fuck you…

Kol nepakelsim akių nuo savo bliūdo, tol aiškiau ir iš perspektyvos nesuvoksim ir savų problemėlių, tol mums viskas bus juoda ir baltas. O pasaulinės problemos tai nelauks, kol mes jausimės išsprendę savas. Atvažiuos ir migrantai, omes nežinosime, ką su jais daryti, todėl tik piktinsimės ir keiksimės, vietoj to, kad jau seniai būtume pradėję ruošti adekvačią integracijos sistemą. Ateis ir beprotiškas ekstremizmas ir radikalizmas, kuris iš už bet kokio kampo gali driokstelt, o mes vėl kaltinsim kitus.

Sienos pasaulyje jau seniai tirpsta (na, nebent tos, kurias stato 8 m aukščio ir iš betono pvz. tarp dabartinio Izraelio ir okupuoto Vakarų Kranto ar tarp JAV ir Meksikos ir pan., bet ir tai po truputį ištirps…), o mes, lietuviai, savo medijų padedami, laikomės tvirtai įsikibę užkietėjusio požiūrio, kad galime murkdytis savo pūvančiose realijose ir viskas čia nėra taip blogai (kitas, dažnas argumentas – o kitur yra blogiau)… Taip, jei lyginsimės su tais, kuriems yra blogiau, tai tikrai toli nenueisim, bijodami ir besižvalgydami atgal…

Nematau, kaip padeda įvairūs išsišokimai ir aleliūjų giedojimai miestams ar tam tikroms grupėms žmonių. Ar, dar skaudžiau, žiūrėti į sąmoningą bandymą supriešinti, atmiežti “gerus ir blogus“, “teisius ir klystančius“ (o klystantiems tebūnie tik pragaras ir patyčios bei panieka vietoje bandymo kalbėtis, suprasti ir ieškoti sąlyčio taškų).

Ir visgi, esu tikra, kol nepakelsim nosies nuo savo gardo ir neapsidairysim aplinkui, kur analitiniai straipsniai, nuomonių įvairovė ir gebėjimas ilgiau nei pusdienį sustoti prie temos yra labiau paplitę nei mūsuose, tol nemylėsim savęs, nesijausim verti geros ir skvarbios žiniasklaidos, naudosim nudilusius argumentus, kaip antai “nėra poreikio, niekam neįdomu“ ir pan., o svarbiausia, vis dar manysim, kad mūsų problemos yra pačios pačiausios ir visas likęs pasaulis nieko nesupranta. Štai taip ir izoliuojam save, o po to verkiam dėl pasekmių, nenorėdami pripažinti, kad patys sau meškos paslaugą pasidarėm…

Norėdami sustabdyti atakas, Izraeliečiai turi žvelgti plačiau (Orly Noy straipsnio vertimas)

Publikuota: http://972mag.com/to-stop-the-attacks-israelis-have-to-see-the-whole-picture/98636/

 

Nėra įmanoma suprasti šiandienę Izraelio-Palestinos realybę žvelgiant tik į nudūrimus ir atakas automobiliais. Izraelis nėra vienintelis šio žaidimo dalyvis ir jei jis nori, kad liepsnos užgestų, turi tai gerai suprasti.

 

Sunki diena (lapkričio 10 – vert. past.) baigėsi. Per trumpą laiką buvo nudurti du žmonės: jauna moteris žuvo Gush Etzion [nausėdijoje] Vakarų Krante, kitos atakos metu gyvybė buvo atimta iš jauno kareivio. Dabar berašant, aš deja jaučiu, kad šiandieninis kraujo praliejimas dar nėra pabaiga.

Šiame chaose tik viena yra akivaizdu: Izraelio ministrų kabinetas ir Kneseto nariai dabar varžysis, kas sugalvos patį griežčiausią ir ugningiausią atsaką; kas pakels didžiausią vėzdą trenkti terorizmui atgal; ir kas sutelks Izraelio visuomenės baimes, jas išpuoselės ir panaudos savo politniams tikslams. Taigi dar prieš mūsų lyderiams pasiekiant klaviatūras ar pirmą prieinamą mikrofoną, galbūt būtų reikėtų šį tą paminėti.

Šiandieninės kraupios atakos yra dalis kampanijos, kurią Izraelio vyriausybė gali, tačiau nenori, pažaboti. Vietoje to, puikiai suprasdama ką daro, ji ją skatina. Galime tik spėti, kiek politikų ir gynybos sistemos darbuotojų pasirodys mūsų televizijų naujienose ir mėgins mus priversti matyti realybę be konteksto: “jie” nenori mūsų čia; “jie” trokšta žydų kraujo; “jie” yra pavojus, su kuriuo mes turime dorotis jėga. Ir visi tie, kurie šito nesupranta ir protestuoja, turi eiti “ten”.

Saugumo pajėgoms jau teko susidurti su mūsų griežtos ir prievartinės politikos Jeruzalėje neefektyvumu. Bet iš tikro jokia politika nepadės tol, kol mes neigsime situacijos daugialypumą ir nepamatysime jos plačiau, įtraukiant visus jos komponentus. Tarp jų yra ir gili bei reali palestiniečių baimė, kilusi dėl naujų veiksmų, siekiančių pakeisti esamą status quo Šventyklos kalne (orig. “Temple Mount/Haram al Sharif”). Taip pat tarp tų komponentų yra ir palestiničių supratimas, kad jų gyvybės, Izraelyje, Vakarų Krante ar Gazoje, yra bevertės. Platus situacijos vertinimas taip pat turi įtraukti ir pripažinimą, kad Izraelis nuolat mažina taikaus palestiniečių pasipriešinimo galimybes, tuo pačiu kasdien stiprindamas okupuotų teritorijų kontrolę.

Norėdami suprasti kas šiuo metu vyksta, mes turime pripažinti, kad šie žiaurūs smurto protrūkiai yra susiję su, pavyzdžiui, nauju vyriausybės sprendimu, kuriuo yra remiamas automatiškas Izraelio teisės įsigaliojimas Vakarų Kranto nausėdijose. Šie smurtiniai veiksmai yra susiję ir su sprendimu, draudžiančių palestiniečiams važiuoti tais pačiais autobusais, kuriais važiuoja nausėdijų žydai. Jie taip pat negali būti atsieti nei nuo planų nusavinti tūkstančius akrų (dešimtis kv. km., – vert. past.) žemės Vakarų Krante, reikalingų nutiesti apartheido kelius, nei nuo leidimo nausėdijų gyventojams užimti palestiniečių namus, nei nuo kolektyvinių bausmių Rytų Jeruzalės gyventojams.

Siedama šiuos įvykius jokiu būdų nenoriu pateisinti šiandienių nudūrimų, ar bet kokių kitų smurto išpuolių. Tačiau darant šias sąsajas mes galime suprasti esminį dalyką: Izraelis negali apsimesti esąs vienintelis žaidėjas ir, geriausiu atveju, ignoruoti Palestinos pusę, blogiausiu, toliau engti ir išstuminėti [iš gyvenamų vietų], tikintis, kad visa kita eis sava vaga. Jei Izraelio naudojama žaidimo taisyklė yra “paimk kiek gali” – per žemės nusavinimus, naujasėdijų statymą ir įstatymus – tuomet palestiniečių taisyklė bus “smok atgal su visa jėga”. Tai, žinoma, yra pražūtingas kelias abiems pusėms.

Tačiau šiame žaidime abi pusės neprivalo vien tik pralaimėti, o vienos pusės pergalės neturėtų – tiksliau, neturi – būti kitos pusės sąskaita.

Žodis “kaimynas” persų kalboje reiškia tą, su kuriuo daliniesi šešėliu. Mūsų kaimynai čia yra tie, su kuriais dalinamės tuo pačiu šešėliu. Izraelis turi apsispręsti: arba mes esame saugūs kartu su savo kaimynais, arba skęstame kartu.

 

Vertimas grupės SOLIDARŪS SU PALESTINA

Tervidytės straipsnis Delfyje apie kelis dalykus … Labiausiai, apie tai, kaip mums pakišama viešoji nuomonė… PALESTINA IR IZRAELIS – lietuviškai

RUNNING ORDERS

Palestinians mourn over the body of boys from the Baker family, whom medics said was killed with three other children from the same family by a shell fired by an Israeli naval gunboat

Palestinians mourn over the body of boys from the Baker family, the children are from the same family and were killed by a shell fired by an Israeli naval gunboat.

They call us now.
Before they drop the bombs.
The phone rings
and someone who knows my first name
calls and says in perfect Arabic
“This is David.”
And in my stupor of sonic booms and glass shattering symphonies
still smashing around in my head
I think “Do I know any Davids in Gaza?“
They call us now to say
Run.
You have 58 seconds from the end of this message.
Your house is next.
They think of it as some kind of
war time courtesy.
It doesn’t matter that
there is nowhere to run to.
It means nothing that the borders are closed
and your papers are worthless
and mark you only for a life sentence
in this prison by the sea
and the alleyways are narrow
and there are more human lives
packed one against the other
more than any other place on earth
Just run.
We aren’t trying to kill you.
It doesn’t matter that
you can’t call us back to tell us
the people we claim to want aren’t in your house
that there’s no one here
except you and your children
who were cheering for Argentina
sharing the last loaf of bread for this week
counting candles left in case the power goes out.
It doesn’t matter that you have children.
You live in the wrong place
and now is your chance to run
to nowhere.
It doesn’t matter
that 58 seconds isn’t long enough
to find your wedding album
or your son’s favorite blanket
or your daughter’s almost completed college application
or your shoes
or to gather everyone in the house.
It doesn’t matter what you had planned.
It doesn’t matter who you are
Prove you’re human.
Prove you stand on two legs.
Run.

Lena Khalaf Tuffaha

 

Interviu, kuris turėjo būti paskelbtas kitur, su Sirijos piliečiu, gyvenančiu Lietuvoje…

Trumpa įžanga prieš patį interviu.

Esu nusivylusi (nors, suprantu, pati esu atsakinga už tai, juk sakoma – neturėk vilčių ir nepatirsi nusivylimo, kai jos bus nepateisintos…), nes toks portalas http://www.pazinkeuropa.lt/euroblogas (trumpiau tariant, Euroblogas) jau kurį laiką visaip bando užkabinti ir įdomesnes temas, ir protingesnius jaunus skaitytojus.

Neseniai pasikeitė pagrindiniai redaktoriai (iš dviejų merginų, kurių viena yra velniškai stipri akademiniame pasaulyje į vieną vaikiną, kuris anksčiau dirbo Delfyje…). Aiškiai justi, kaip pasikeitė rašančiųjų komanda, kaip atsirado konkretūs tikslai – kabinančiomis antraštėmis ir smagiomis nuotraukomis siekti surinkti kuo daugiau klikų ir pan.

Taigi, pati sau sakiau, kad pažiūrėsiu, kaip sugebėsiu įtikti prie “naujos valdžios“ ir, matydama, kad negaliu “deliverinti“ to, ko jiems reikia, ramia sąžine išeisiu 🙂 Tik nemaniau, kad tai nutiks taip greitai… Vis ta Sirija… 🙂

Ogi buvo taip, kad Euroblogo savaitės tema yra užsieniečiai, gyvenantys Lietuvoje…Tie, kas žinot mane, galite ramiai nuspėti, jog aš tikrai nebūsiu tas žmogus, kuris pasiūlys daryti interviu su visokiais “ant kiekvieno kampo“ matomais ir sutinkamais tam tikrų tautybių atstovais, kurie sėkmingai ir įdomiai sau gyvena, ramiai papildydami mūsų gana uždarą kultūrą. Taigi, pasiūliau pasikalbėti su žmogumi, gyvenančiu LT jau penkeris metus tik va…jis iš Sirijos… na, kad smagiau būtų – visgi karas, islamas ir visa kita – žinot, kad būtų išties apie ką pagalvoti, paskaičius.  Vienintelis keblumas, kad mano pašnekovas nenorėjo viešinti savo atvaizdėlio prie interviu. Na, jis tiesiog nemėgsta viešumos (pvz., kaip radijuje – juk nematome žmogaus veido, kai girdime jo žodžius, ar ne?)… Ir štai Euroblogo redaktorius pasimuistė ir nusprendė, kad tokiu būdu būtinai bus pažeidžiama skaitytojo teisė į..? Na, griežtai tariant, skaitytojas turi matyti veidą, kuris sako vienus ar kitus žodžius, kad netyčia nepagalvotų, jog interviu pramanytas! Štai.

Tai va, baigiau savo “karjerą“ Eurobloge (viskas, ką parašiau, yra čia: http://www.pazinkeuropa.lt/euroblogas/autoriai/gabriele-36 ) ir dabar tiesiog vėl daugiau rašysiu į savo pačios blog’ą. Gal ir gerai, matyt vis tiek nebuvau skaitomiausia ir ten 😉

Na, o be didesnio atidėliojimo, interviu Jūsų dėmesiui:

Šamsui jo studentų padovanoti marškinėliai

Šamsui jo studentų padovanoti marškinėliai

Interviu su Šams’u, kurio vardas, išvertus iš arabų kalbos, reiškia “saulė”. Šamso ne tik vardas turi gražią prasmę, pavardė, kur kas reikšmingesnė ir įdomesnė – „tikėjimas“, tad, jeigu mokate arabų kalbą, galite lengvai sužinoti ir Šamso pavardę, kitaip ji šiame interviu nebus minima.

Šamsai, kas Tave atvedė į Lietuvą ir kada? Juk ne karas? Ar jauti kokį ypatingą požiūrį į save dėl to, kad esi siras?

Prieš penkerius metus atvykau įgyti verslo administracijos, tarptautinio turizmo vadybos magistro laipsnio į Vilniaus universitetą su Erasmus Mundus programa. Studijos truko pusantrų metų. Buvau tik teoriškai pasiruošęs nesuvokiamai šaltoms žiemoms ir sudėtingai lietuvių kalbai, – sako Šamsas.

Paklaustas, ar galėtume pokalbį tęsti lietuviškai, nusišypso ir nė nemirktelėjęs atsako: „truputį bus sunku“, nors, pokalbio eigoje išgirstu ne vieną gražiai ištartą lietuvišką skanėstą – šakotis, šaltibarščiai, cepelinai, šįkart tęsiame angliškai.  Prie lietuviškų žodžių mes dar grįšime, o kol kas kalbamės apie Šamso po studijų baigties neplanuotą užtrukimą Lietuvoje.

Tik atvykus į Lietuvą, Šamsui teko galimybė pradėti dėstyti arabų kalbą Vytauto Didžiojo Universitete Kaune, vėliau, prisijungė paskaitos ir Vilniaus Universitete. Tuo metu, dar niekas negalėjo nuspėti, kad ši veikla jam leis pasilikti Lietuvoje, kai jo šeima lieps jokiu būdu negrįžti namo…

Šamsas šypsosi: „Žinot, prieš penkerius metus niekas nežinojo apie mano gimtąjį miestą Homs‘ą, retkarčiais sutikdavau žmonių, kuriems yra tekę būti Damaske, tačiau daug žinių apie Siriją retas kuris turėdavo. Dabar, nėra nei vieno, besidominčio užsienio politika, kuris pirmas nepaminėtų Homs‘o, kalbėdamas su manimi. Per pastaruosius kelerius metus, po to, kai karas įsisiūbavo, jaučiu daug didesnį susidomėjimą savo šalimi, esu nuolat prašomas papasakoti, paaiškinti, kas ten vyksta, kaip laikosi mano šeima, kokie galimi ateities scenarijai.

Viena paskutinių Šamso darytų Sirijos nuotraukų

Viena paskutinių Šamso darytų Sirijos nuotraukų

Kaip jautiesi, kai Tavo šalis šiuo metu suvokiama tik kaip karo zona, juk kiekvienas klausiantis domisi apie dabartinę situaciją ir galimą ateitį..?

Taip, man labai liūdna, kad Sirijos praeitis, kaip ramios, puikios, turistinės, šiltų žmonių valstybės yra giliai nugrimzdus, būtent todėl norėjau vietoj savo nuotraukos šiame interviu, įdėti vienos iš gražiausių, mano akimis, Sirijos vietovių vaizdą. Sirija nurims ir žmonės vėl galės pajusti tikrąją jos dvasią. Vienas dalykų, kuris mane labai džiugino, neseniai vykusi fotografijų paroda Kaune, VDU, „Sirija lietuvių akimis“. Tai buvo puiki proga žmonėms pasižiūrėti į prieškarinę mūsų šalį, o ypač svarbu, kad šias nuotraukas darė lietuviai!

Man, asmeniškai, buvo labai sunkūs pirmieji didelių neramumų metai. Jei studijų laikotarpiu su šeima kalbėdavausi kartą per savaitę ar rečiau, tai prasidėjus miesto bombardavimui, kalbėdavome kelis kartus per dieną…

Nors ir mano šeima gyveno palyginus saugiame miesto rajone, brolis lankė universitetą, kai tik būdavo įmanoma išeiti iš namų, situacija labai suprastėjo ir visiems teko persikraustyti į Damaską. Deja, vėliau ir į Kairą (Egiptas). Niekas nesitikėjo, pirmiausia, kad išvis bus karas, o antra, kad bus taip blogai. Tačiau, manau, kad taip būna visada, nepriklausomai nuo šalies ir žmonių – niekas nesitiki, kad bus taip blogai…

Kai dar po studijų svarsčiau grįžti namo, nes ekonomikos Bakalauro laipsnį įgijau Damaske, visi artimieji ėmė įkalbinėti negrįžti, regis, dar neteko gailėtis šio sprendimo.

Bet ar jūs įsivaizduojate, kaip tai yra sunku?.. Apie košmarus sapnuose jau net nekalbu…Suprantu, kad sėdėjimas ir verkimas tikrai nepadės nei man, nei mano šeimai, nei mano šaliai, bet kartais bejėgiškumas yra itin stiprus.

Paklausus konkrečiau apie politinę situaciją ir barikadų puses, Šamsas mandagiai paaiškina, kad niekada nebuvo suinteresuotas politika, ypač dėl to, kad labai sunku iš tikrųjų suprasti, kas kurioje pusėje vyksta. Galbūt karinių veiksmų pradžioje buvo gana aišku, kuri pusė yra vienareikšmiškai agresyvioji, tačiau ilgainiui, į viešumą pasirodžius daugeliui skirtingų faktorių, užsienio jėgų ir pan. – nebeliko aiškios demarkacinės linijos ir juoda susimaišė su balta.

Tęsiant klausimus, susijusius su politinių ir karinių jėgų pasiskirstymu, esu paprašyta politiką palikti nuošalėje. Suprantu, kad tam tikri klausimai, nieko nestebinančiai, užgauna širdį daug labiau, nei kalbos pvz. apie Lietuvos migracijos tarnybą, policiją ar močiutę, iš kurios šiuo metu Šamsas Kaune nuomojasi kambarį ir su plačia šypsena ją vadina tikru draugu (tiesa, su ja bendrauja lietuviškai ir kreipiasi „močiute“.)

 Šamsai, po penkerių metų gyvenimo Lietuvoje, kaip galėtum apibūdinti Lietuvą ir lietuvius?

 Reikia gerai pagalvoti… apie Lietuvą visgi labai lengva pasakyti – tai yra mažas rojaus lopinėlis žemėje. Jūsų žaluma, ežerai, jūra, lygumos yra fantastiški, širdį raminantys vaizdai. Sirijoje irgi yra žalumos, tačiau ji kitokia, nei Jūsų. Jūsiškė tokia sodri, gaivi, tikra.

Neturiu mėgiamiausios vietos, bet labai gerai jaučiuosi prie Ignalinos ežerų, jūros, miškų ir kartu labai myliu Vilniaus, Kauno senamiesčius…

O apie lietuvius… žinai, nemėgstu generalizuoti žmonių, tačiau džiaugiuosi, galėdamas pasakyti, kad čia patyriau daugiau teigiamų dalykų, nei neigiamų. Net jei yra tekę pereiti per keletą nemalonių ar sudėtingų situacijų, visgi jose visada atsirasdavo žmonių, kurie padėdavo, be kurių, galbūt ir nebūčiau tiek ilgai čia likęs.

Suprantu ir pateisinu lietuvius, kurie mažai susidūrę pvz. su musulmonais, arabais ar šiaip kitokiais ir dėl to galbūt ne visada yra geranoriški ar pasiruošę priimti, nors, kartais man taip pat yra sunku suvokti, kodėl tokios įtampos kyla ir su daug metų šalia gyvenančiais pvz. Lietuvos rusais…

Tačiau, sutinku žmonių, kurie per pirmus kelis kartus išsiklausinėja visko, kas jiems „kelia įtarimų“ – apie mano kultūrą, religiją, tradicijas ir po to tampame gerais draugais be jokių problemų. O dažniausias mano sutinkamas klausimas – ar tau kažkas negerai su sveikata, kad nevartoji alkoholio? (Aut.past. Islamo religijoje alkoholio vartojimas yra draudžiamas.) Reikia pripažinti, kad su tais, kurių pagrindinis laisvalaikio praleidimo būdas yra vartojant alkoholį, mano keliai labai greitai išsiskiria.

Dar viena priežastis, dėl kurios negaliu kalbėti bendrai apie lietuvius yra ta, kad mano menkas kalbos žinojimas uždeda labai aiškų bendravimo limitą ir, deja, pabendrauju su daug mažiau žmonių, nei norėčiau.

Kas nustebino Lietuvoje?

Moterų, vairuojančių autobusus ir troleibusus, gausa! Labai smagu matyti jas taip aktyviai dirbančias tokį sudėtingą darbą!

Ar būna etapų ar situacijų, kai jautiesi labiau „savas“?

 Man labai smagu, kai mano draugai iš Sirijos mane pasveikina lietuvių krepšinio komandai laimėjus kokį nors apdovanojimą! O šiaip, jau suvokiu, kad tai mano antrieji namai, kad esu gana prisirišęs prie šalies ir, kad, tikiuosi, niekada nebebūsiu čia visiškai svetimas.

Dabar, laukiant euro, kartu su visais lietuviais pergyvenu, kad kainos gali būti dirbtinai pakeltos, o praėjusį mėnesį, kartu su visais laukiau prezidento rinkimų rezultatų, tad man svarbu tai, kas svarbu šalies gyventojams, juk gyvenu kartu su visais.

Tiesa, ne savas jaučiuosi tada, kai imu girdėti keistus dalykus apie Kauną! Čia juk viskas labai tvarkoj! Kitaip tariant, jei ieškai problemų, visur jų rasi, ne tik Kaune. Tad labai norėčiau matyti daugiau meilės šiam miestui 🙂

O štai, pasibaigus praėjusiam semestrui, iš savo studentų dovanų gavau marškinėlius su užrašu „best habibiever“, tai tikrai buvo viena mieliausių dovanų, kokių tik esu gavęs. Suteikė daug šilumos ir džiaugsmo.

Nors, žinote, kad jau esu „habibi“, dar ir norėčiau kartais valgyti kaip tikras arabas 🙂 t.y. labai pasiilgstu tikro arabiško maisto, – autorė negalėtų sutikti su šiuo noru labiau.

Pabaigai, norisi palinkėti Šamsui, kad migracjos tarnyba vis lengviau ir lengviau dirbtų su užsieniečiais ir, maloniai džiugina, Šamso nuomonė, kad per penkis metus tikrai matyti teigiamas progresas, tačiau, tobulėti dar yra kur.

Taip pat norisi matyti daugiau „močiučių“, kurios tampa tikros draugės bei skubiai, nors ir nepriekaištingai pabeldžia į kambario duris, kai mano, kad svyla keptuvė, o po to ilgam užsiplepa apie malonius reikalus, išties keldamos grėsmę tai keptuvei prisvilti.

 

Ačiū Šamsui už malonų, sveiko humoro ir sudėtingos realybės pilną pokalbį.

Shukran, habibi.

 

 P.S. o taip interviu atrodo Delfyje:

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaune-gyvenantis-siras-suprantu-ir-pateisinu-lietuvius.d?id=65164211

 

Rinkimų stebėjimas Ukrainoje.

Gegužės 20-29 dienomis teko garbė dalyvauti ESBO (OSCE-ODIHR) trumpalaikio rinkimų stebėjimo misijoje Ukrainoje. political-map-of-Ukraine

Visi matome, kur yra Kijevas, dešiniau link rytų, raudonai pažymėjau Poltavą (taip taip, kur švedai gavo į kaulus nuo rusų 1709 m.) – matote visą Poltavos apskritį, o štai Liuchvitsa (į šiaurės vakarus nuo Poltavos), buvo tas mažas regionas, kuriame aplankiau ne vieną rinkimų apylinkę ir stebėjau balsų skaičiavimą bei perdavimą Centrinei rinkimų komisijai.

DSC_0010 DSC_0012 DSC_0066 DSC_0182 DSC_0171Tokios yra tos ESBO rinkimų stebėjimų trumpalaikės misijos – pinigų ten netrūksta, suvažiuoja labai daug įvairaus amžiaus (daugiausia pensinio) žmonių iš “pirmojo pasaulio“, visi suskirstomi į komandas po du asmenis, kiekvienai komandai paskiriamas vietinis vairuotojas ir vertėjas (net, jei, kaip mano atveju, asmuo moka kalbą) ir štai tokia keturių asmenų grupė visą laiką, išskyrus miegą, keturias/penkias dienas praleidžia kartu.

Du trumpalaikiai stebėtojai su ilgalaikių stebėtojų, kurie tame regione jau yra praleidę mėnesį kitą, konsultacijomis susidaro savo darbų grafiką, kelionių po rinkimines apylinkes maršrutus, pasikalbėjimo telefonu ir ataskaitų rašymo bei siuntimo laikus ir iščiuožia sau po kaimus, miestelius ir laukus.

Buvo įdomiausia tai, kad kai 2012 m. pabaigoje mėnesį gyvenau Odesoje ir važinėjau stebėdama rinkimus ir visą rinkiminį procesą, pamačiau labai daug dalykų, kurių neatradau šįkart, būdama šalies šiaurės rytuose. Dabar jau drąsiai galiu teigti, kad tuomet Ukrainos nemačiau, o šįkart ji man šiek tiek visgi atsivėrė.

Žinoma, rinkimai visai kiti ir kitokie, žmonių emocijos ir viltys pasiekę daug aukštesnį intensyvumo lygį. Tačiau net sisteminiame lygmenyje, buvo nepalyginamai mažiau korpucijos ir nelegalių su rinkimais susijusių įstatymų pažeidimų. Tai yra suprantama, galvojant, jog kandidatų į prezidentus yra palyginus su kandidatais į parlamentą mažai (nors, kai balsavimo biuletenyje išsirikiuoja 21 kandidatas į presidentus, tai jau yra ką perskaityt). Kiekvienas kandidatas (išskyrus p. Tymošenko su savo senesne Batkyvščynos partija) negalėjo spėti susikurti logistinės, paramos ir jėgos bei valdžios sistemos visoje šalyje, tad žemesnio lygio valdininkai nebuvo spaudžiami “atvesti į teisingą“ kelią visų savo rajono biudžetininkų. Tai vadinama administracinių resursų išnaudojimu. Parlamento rinkimai tam labai palankūs – juk nuo to, kurį išrinksi priklauso gubernatorių, merų, mokyklų, ligoninių ir kt. valstybinių įstaigų direktorių postai…o darbo pararsti niekas nenori – štai ir dirba visas aparatas vertikaliai pagal jėgos ir valdžios pasiskirstymą bei “politines pžiūras“.

DSC_0166

Tokius procesus stebėjus per praėjusius rinkimus, tikėjausi panašių ir šiais metais, tačiau atradau, kad  yra keli esminiai skirtumai, kurie užkerta kelią objektyviam palyginimui.

DSC_0134 DSC_0135

Pirma, buvau visiškai kitame regione, priešingoje Ukrainos pusėje ir tai reiškė, kad neįmanoma lyginti Odesos miesto ir apskrities (kurių net patys ukrainiečiai nevadina Ukrainos dalimi) su senąja Ukraina, po Poltavos mūšio šešėliu gyvenančiais “chachlais“ (ukr.“chachly“). Ne tik žmonės, jų charakteriai, mentalitetas ir gyvenimo aplinkybės skiriasi, bet ir politinės sąlygos, geopolitinė savo regiono svarba šalyje. Vietiniai žmonės užsukti istorinių įvykių verpetuose ir gana aiškiai norėtų visiems išrėkti apie tai, kaip rusai “pavogė“ slavų vardą, nes tikrieji slavai yra ukrainiečiai, baltarusai ir lenkai… o niekas jų neklauso ir net neklausia…

DSC_0120 DSC_0123 DSC_0072 DSC_0097

Antra, po įvykių Maidane ir Ukrainos rytuose, žmonės išties persmelkti baimės. Tai baimė yra labai vienalytė – karas. Bendravau su daugeliu žmonių, kurių atmintyje dar labai gyvi savo šeimos istorijos karo prisiminimai…niekas nesupranta taip aiškiai ir tikrai, kas yra karas, negu tas, kurio artimasis palaidotas po šalies/sąjungos vėliava… Karo baimė, permainų poreikis ir nesugriaunamas vilties poreikis skatino žmones balsuoti. Balsuoti už tą, kurio dar nepažįsta, kuris, susikrovęs turtus sau, galbūt sukraus juos ir Ukrainai, pradėdamas nuo stabilumo šalyje įvedimo.

DSC_0057 DSC_0048 DSC_0137

Trečia, oligarchų ir mafijos vaidmuo. Žinoma, nesu dariusi išsamaus tyrimo, tačiau, manau, nesuklysiu, sakydama, kad Odesoje sąlygos yra puikios šiems iš pilkos visuomenės išsiskiriantiems piliečiams, būtinai važinėjantiems juodais, tamsintų langų džipais ir beveik niekada nevaikštantiems po vieną. Poltavos mieste ir apskrityje spėjau išgirsti tik apie miesto merą, kuris labai meiliai bendrauja su Kijevo valdžia (buvusia), tačiau, matyt, pakankamai meiliai ir su kitais visuomenės veikėjais, jei jo dar niekas neišmetė iš posto (kaip atsitiko Odesoje).

DSC_0012

Taigi, nebandau lyginti, tiesiog noriu šiek tiek praskleisti užuolaidas ir įleisti visus tuos lietuvius, kurie mano, kad Ukraina yra vieninga ir vienoda šalis. Ypač tie, kurie nuvykę į Kijevą mano, kad viską pamatė ir sužinojo.

Dabartinis Maidanas yra širdį suspaudžiantis ir nieko gero nežadantis vaizdas. Deja, ten belikusios marginalios visuomenės grupės (tiksliau, jų atstovai), kurie save vadina banderovcais, tačiau tiksliai negali paaiškinti, ką tai reiškia. Jie mėgsta fašizmo simbolius, tačiau iš tiesų, tik nori ramaus ir stabilaus gero gyvenimo.

Kaip ir visais laikais ir visose šalyse, buvo ir bus asmenų, kurie dėl savo asmeninių, dažnai ne savo pačių susikurtų aplinkybių, nuvažiuoja į visuomenės periferijas ir tinkamu laiku bei tinkamoje vietoje jais labai vertinga sumanipuliuoti. O manipuliuoja tie, kurie taip pat turi asmeninių problemų, tačiau jos apibertos ir užslpėtos aukso kalnais ir valdžios troškimu.

Norėtųsi, kad šsigilintume labiau prieš rašydami pažymį vadovams, valstybei ar jos piliečiams.

XX a. pradžia. Palestina.

Kai 1897 m. Europoje (Vienoje) susikūrė Sionistų organizacija, galbūt dar tik pasaulio žydų diasporos svajonėse po truputį kūrėsi mintis apie pažadėtosios žemės atitekimą šiai nuvargintai tautai. Išties, mintis apie savą žemę niekam nėra svetima, net ir beduinai, keliaudavę su savo gyvuliais nuo dykumos iki dykumos nors trumpam sustoję tam tikrame taške, tą tašką vadina savu, prižiūri ir jaučia kaip savą. Ką jau bekalbėti mums, lietuviams, kurių visa pagoniška kultūra, sumišusi su krikščioniškais nesusipratimais, sukasi aplink žemės grumstą, upės vingį, saulės spindulį ir vėjo gairinamus plaukus – kartais net saldžiai skauda kaip suima širdį važiuojant per Dzūkijos laukus (bent jau man…). Taigi, žydų noras pagaliau turėti savo valstybę, ypač kai aplinkinės imperijos, sudarytos  ne etniniu pagrindu po truputį ima drebėti, yra labai natūralus ir sveikintinas. Žinoma, tai, kad šis noras yra grindžiamas religija, kelia ne vieną abejonę – jei pasikalbėtumėte su ultraortodoksais žydais, jie jums pacituotų Torą, kurioje parašyta, kad Mesijas ateis bet kokiu atveju, o žydai yra klajojanti tauta, kuriai negalim kurti valstybės… Bet, ne man į religiją kištis, tad, stengsiuos ją paliesti tik neišvengiamais atvejais, o pati labiau naudosiu faktus.

Sodas_zirgai

World Zionist Organization (Pasaulio Sionistų Org.) netruko užsibrėžti sau įvairių tikslų, o vienas iš jų buvo plėtra. Vienas pirmųjų skyrių, nenustebkit!, įsikūrė Stambule! Pačiam Osmanų imperijos centre.

Reikia paminėti, kad Palestinos teritorijos (labai nenorėčiau, kad keltumėte klausimą, ar Palestina tikrai egzistavo, ar palestiniečiai tikri žmonės, o ne mitinės arabų atšakos ir t.t.; jei jau keliate, prašau rimtai pasianalizuoti senovės graikų šaltinius ir vieną kartą baigti šitą iš piršto laužtą pasaką. Jei dar neįtikinau, tai pasičiupinėkit save ir paklauskit, ar lietuviai tikrai egzistuoja, nes šiaip jau istoriniai šaltiniai apie lietuvius užsimena keliais tūkstančiais metų vėliau nei apie palestiniečius…) buvo valdomos Osmanų imperijos nuo ankstyvo XVI a. Šios teritorijos buvo padalintos į tam tikrus regionus/apskritis/vaivadijas (jų pavadinimai pagal didesnius miestus, šie miestai puikiai gyvena dar ir dabar – Nabuls, Jaffa, Jenin, Acaba etc.)

DSC_0006

Be abejo, kad per keturis šimtus metų palestiniečiai, ypač turėdami Jeruzalę, išsikovojo nemažai teisių, jų atstovai dirbo net pačios imperijos “parlamente“. Iš esmės, svarbiausias dalykas buvo tvarkingai mokėti reikalaujamus mokesčius ir kito per didelio kišimosi iš centrinės valdžios nebuvo. Tačiau, klaidinga būtų mąstyti, kad palestiniečiai tiek asimiliavosi, jog pamiršo savo norą būti atskira valstybe (nesakau atskira tauta, nes tai jiems buvo savaime suprantama). Tuo noru vėliau (pirmojo pasaulinio karo metu) pasinaudojo britai ir įnešė naujų atšiaurių ir nenuspėjamų vėjų.

DSC_0122

Žydų grupės visais laikais gyveno šalia musulmonų ir Stambule, ir Jeruzalėje ir pasibarstę kitose imperijos teritorijose bei turėjo neblogas pozicijas bei santykius su valdžia. Būtent dėl to, kai agresyviai pradėjo reikštis pasaulinis Sionistų judėjimas, kilo įvairių tarpusavio konfliktų sakant, kad žydams ir taip gerai, o jei kovosime prieš imperiją, mus greitai gali užgniaužti (konformizmas – ar prieš šimtmetį, ar dabar…).

PS_2013

Keli pvz. vietinio kasdienio gyvenimo: Tel Avivo, žinoma, nėra (jis buvo pastatytas kaip visiškai naujas miestas jau susikūrus Izraeliui). Yra Jaffa (Džiafa) – uostas, kuris gyvena kaip inkstas taukuose, nes prekyba vyksta pilnu tempu. Pasižiūrėjus nuotraukas ir paskaičius istorijas, kartais seilė nutįsta. Miesto populiacija iki 1931 m. buvo apie 52 000 gyv., iš kurių apie 45.000 buvo palestiniečiai (ir musulmonai, ir krikščionys), likę – žydai (žinoma, dar grįšiu prie skaičių nuosekliau, tačiau jau noriu užmesti kabliuką ir pasakyti, kad po mažiau nei 30 m. Džiafoje gyveno 56,500 gyv. iš kurių TIK 6,500 buvo palestiniečiai, o likę – žydai!!!! Nejuokinkit manęs su “natūralia demografija“…).

DSC_0002

Hebronas – stiklo miestas. Europos keliautojai, rašytojai ir tyrinėtojai yra aprašę savo nuostabą Hebrono stiklodariams. Iki šių dienų neįmanoma aplankyti Hebrono be vizito ten, kur per kartas išmokę savo meno stiklą pučia puikūs hebroniečiai. Osmanų imperijoje Hebrono rankdarbiai keliaudavo iki Egipto, arabų pusiasalio ir tolimesnių imperijos kraštų. Visais laikais (tragiški įvykiai 1929 m. porai metų nutraukė šį bendrabūvį, bet apie tai daugiau – atskirame skyriuje apie Hebroną) Hebrone gyveno žydai. Čia yra Abraomo ir Saros kapai – svarbūs personažai tiek Judaizme, tiek Islame – pastatyta puiki didelė šventykla (pastatė Saladino laikotarpiu – XI a.pradžia), kuri įvairiais laikais buvo globojama įvairių bendruomenių ir religijų (dabar ji padalinta į dvi dalis – 2/3 žydams ir 1/3 musulmonams).

DSC_0042

Kitų miestų nevardinsiu, bet, akivaizdu, pasigilinus galima atrasti kalnus pagrįstos istorijos, archeologinių radinių (šiuo metu jie naudojami norint pagrįsti Izraelio valstybingumą, bet objektyviai pažiūrėjus, juk neįmanoma nuslėpti pastarojo tūkstantmečio sluoksnių..) ir gyvų pavyzdžių, kad šis kraštas, nors ir nelabai didelis ar apgyventas (amžių sandūroje skaičiuojama apie 350.000 palestiniečių), tikrai egzistavo, buvo gyvybingas, aktyvus ir progresuojatis.

DSC_0035

Taigi, po truputį artėjame prie pirmo pasaulinio karo, kuris rimtai destabilizavo kraštą tarp jūros ir upės (Viduržemio ir Jordano) ilgiems dešimtmečiams. Žinoma, kai pavadinimai dažnai parenkami tam, kad atliktų tam tikrą misiją, tad netrukus pasaulis išgirsta apie Sionistų naują planą – labai garsiai ir aiškiai – jie kraustysis į žemę be žmonių, nes yra žmonės be žemės (land without people for the people without land). Sunku patikėti, kad galima buvo taip žvėriškai ir įžūliai ignoruoti visą tautą, visą vietinę populiaciją ir manyti, kad šią “problemikę“ galima bus išspręsti tiesiog naudojant galvažudiškus metodus – kiek nešvarus reikalas, bet gana staigus ir paprastas (bent jau jiems taip atrodė…).

DSC_0019

Pirmąjį pasaulinį karą, nelemtą Balfūro deklaraciją ir laikotarpį iki 1948 m. paliksiu kitam kartui, tačiau prieš pabaigiant šį probėkšmais nutapytą pasakojimą apie tuometines realijas, noriu patikinti, kad visa tai rašydama stengiuosi remtis įvairiais šaltiniais. Įdomus faktas yra tas, kad daugelis antrinių (pirminiai internete sunkiai pasiekiami) šaltinių (pasiruošę netikėtumui?!) yra aprašyti… žydų 🙂 Atsiprašau, bet negaliu nesišypsoti ir neatiduoti pagarbos tokiam nuosekliam propagandiniam darbui. Kartais atrodo, kad terminai (subjektyvūs) ir sudaro visą propagandos pamatą… Taigi, norint atmiežti žydų “objektyvius“ faktus, reikia beveik ir arabiškai ar turkiškai pradėt skaityt (dar ne mano lygis…) arba pasikliauti jau kone ir tretiniais šaltiniais…

Žodžiu, noriu pasakyti, kad jei norite pasiginčyti dėl faktų ar skaičių – prašom, pirmyn, bet teks atskleisti visus šaltinius 🙂 nes kitaip, mielieji, visi žinom, kad istoriją rašo nugalėtojai…

DSC_0001

 

 

Keista pradėti beveik nuo nulio, kai aplinkui jau tomai prirašyti… Palestina Lietuvoje. Įžanga.

Pastaruoju metu ypač daug galvoju, kaip suimti save į rankas ir pradėti rašyti apie Palestiną lietuviui. Žmogui, gyvenančiam Lietuvoje ir per daug nesidominčiam užsienio politika, ypač kai ji net nėra Lietuvos užsienio politikos orbitoje. Žinoma, visi yra girdėję, o dažnai mano, kad ne tik girdėjo, bet ir žino, apie Izraelį; amžinose problemose jau daugelį dešimtmečių skęstančią Palestiną (nors ir nelabai aišku, dėl ko..?) ir ties šiais kelių šalių pavadinimais Artimųjų Rytų karštojo taško politika tūlo lietuvio galvoje pasibaigia. Nieko perdėm išskirtinio nematau, tai vyksta visame pasaulyje, visose šalyse ir daugelio žmonių galvose.  Galima būtų kritikuoti nenorą domėtis tokia svarbia tema, tačiau netikiu, kad nuo to, kam nors padidės interesas, juoba, kai tokių karštų taškų šiuo metu pasaulyje nors vežimu vežk – pradedant mūsų kaimyninėmis šalimis, baigiant vietovėmis, kurių pavadinimus reikia tikslinti žodynuose, o Lietuvos nacionalinė televizija net nesiima minėti jų, jei to nediktuoja globalioji galingoji žiniasklaida. Eilinį kartą galioja taisyklė – toli, ne mūsų reikalas (ne mano daržas, ne mano pupos, ne mano kiaulė, kuri jas iškniso…).

Tiesa, teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad ne tik mūsų žemelėje galioja ta taisyklė, bet visgi aš, būdama nepagydoma optimistė, manau, kad jei savo energiją ir laiką dažniau skirtume pasaulio žinioms, o ne kas kokią suknelę apsirengė, su kuo sugulė ir kokios dietos laikosi, mums tai būtų daug naudingiau ir tikimybė būti manipuliacijos objektais mažėtų.

Taigi, su tokiomis mintimis sėduosi rašyti apie Palestiną ir su baime galvoju ne apie tai, kiek žmonių tai perskaitys, bet kaip apšviesti šitą sudėtingą narpliavą taip, kad nors tie, kurie skaitys, išsineštų iš to ką nors esminio. Galvoju, kad priežastis, dėl kurios kas nors gali imti skaityti apie tai iš mano lūpų (pirštų galiukų) gali būti ta, kad esu lietuvė, rašau lietuviškai ir paralelės, kurias išvesiu taip pat bus artimos čia užaugusiems.

Išties, apie Palestiną prirašyta, prifilmuota, prifotografuota, primokyta ir prikalbėta labai daug ir labai įvairiose valstybėse, tačiau Lietuvoje ne tik nėra didelio intereso, bet net ir pavienių žmonių, kurie ten buvo, matė, suprato, susidomėjo atsiranda tik vienas kitas. Turiu laimę daugumą jų vienaip ar kitaip pažinti ir tai mane skatina “neužleisti“ šios temos, o kaip tik, priešingai, kibti į labiau struktūruotą, aiškesnį ir tikslingesnį temos kėlimą plačiajai visuomenei.

Kol kas tik savo bloge bandysiu iliustruotai panagrinėti kelias, mano akimis, pagrindines temas, susijusias su Palestinos ir Izraelio istorija (nuo XX a. pradžios (tikrai nesivelsiu į Biblijinius mitus): Osmanų imperija, Britų mandatas, Balfūro deklaracija, 1948 m. tragedija, JT padalinimas, 1967 m. septynių dienų karas, pirma intifada, Oslo susitarimas, Klintono parametrai, antra intifada etc.) bei dabartinėmis taikos derybomis, tačiau ne derybų proceso analizės kampu, o pagrindinių derybinių objektų perspektyvoje: Rytų Jeruzalė – Palestinos sostinė; nausėdijų Vakarų Krante ir R. Jeruzalėje klausimas; pabėgėliai (Palestinos pabėgėlių šiuo metu pasaulyje skaičiuoja JT apie 6 mln – ty didžiausia pasaulio pabėgėlių etninė grupė); Palestinos valstybės 1967 m. sienos; Žydų valstybės pripažinimas, Izraelio saugumas ir pan.

Kaip ir minėjau aukščiau, mano tikslas yra pakelti šį labai skaudų klausimą į dikusijų ir kvestionavimo lygį Lietuvos žmonėms  (ne tik tiesiogiai susijusiems). Manau, kad mes, kaip savo suverenios valstybės piliečiai ne tik turime teisę žinoti, bet ir privalome suprasti globalius jėgos žaidimus, ekonominių interesų pagrindu/prisidengimu paminamas žmogaus teises ir universalias žmogiškasias vertybes.

Man pačiai Palestina ir jos žmonės brangūs ne dėl kokių nors emocinių saitų, o, paprasčiausiai (nors, gal daugeliui sunku bus tuo patikėti), dėl to, kad man skauda ir aš negaliu ramiai gyventi, kai de facto tauta yra naikinama nepaisant ir net pasityčiojant iš globalios susitarimų kolekcijos, kokia ji trapi bebūtų… Negaliu gyventi žiūrėdama vien savo kiemo, nes man pasaulis yra mano namai.

 

Įrašai daugiausia bus iliustruojami mano pačios nuotraukomis, darytomis per pastaruosius trejus metus lankant Palestiną.

DSC_0018DSC_0054DSC_0034DSC_0007Huthifachildrenwomen

 

« Older entries