Kaip mums ir mūsų “žiniasklaidai“ nei nukankintas zimbabvietiškas liūtas, nei sudegintas Palestinietis kūdikis nerūpi

Kai pasaulio žiniasklaidos antraštės sumirga, pasigavusios vieną iš daugelio sumedžiotų gyvūnų istorijų, nes šįkart medžioklė už pusę šimto tūkstančio dolerių buvo tragiškesnė, o liūtas žavesnis ir “svarbesnis“ – Lietuvos pinigų medžiotojai, internetiniai puslapiai tyli.

Liūtas sujaudino ne tik vakarų žiniasklaidą, bet ir visokius netylinčius žmones, be abejo, atsirado ir tokių, kurie prieštaravo pagrindiniam srautui, keldami klausimą: “O ir kas čia tokio, kad sumedžiotas toks plėšrus žvėris? Būta čia ko, niekam Zimbabvėje jis nerūpi, o vakariečiai daugiau tarsi neturi kuo užsiimti, verkdami dėl liūto, tačiau visai pamiršdami kasdienes rimtesnes problemas, pvz. kankinamus gyvulius, kuriuos po to su malonumu dedame į godžias burneles…“

dyspHdz

Bet kokiu atveju, mažai liko įvairių tautų atstovų, kurie nepareiškė vienos ar kitos nuomonės, dažnai emocingos ir pilnos pasibaisėjimo: “Kaip čia taip tas amerikietis (!) dantistas galėjo..?!“

Lietuvos žmonių feisbukai tyli. Net daniškoji žirafiukė daugiau dėmesio susilaukė. Gal mums ir liūtai “per toli“..? Na žinote, dažnai naudojamas argumentas, kad tai, kas fiziškai toli, mažiau rūpi…?

Prisipažinsiu, gyvenu gana tragiškų įvykių akivaizdoje, vien dėl to, kad dirbu su Palestina. Artimieji, o ir aš pati jau kitaip žiūrime į šį žmogiškųjų taifūnų siaubiamą kraštą, nebe taip isteriškai, kaip kartais koks nepažįstamasis gali sureaguoti. Visgi, labai jautri tema, jei tik ją užkabini. Vėlgi, žiniasklaida jos labai nemėgsta, nors čia, jau tarsi ir nebegalioja jų amžinas pasiteisinimas, kad “niekam nerūpi“. Tegu jie pabando pasikalbėti apie tai su eiliniu praeiviu ir pamatys, kad visi turi nuomonę apie tą teritoriją ir ta nuomonė gana grubi. Tad gal vertėtų lengviau įsileisti informaciją į kompiuterių ekranus..?

Vakar paryčiais šiaurės Vakarų Kranto kaimas pavadinimu Duma nubudo dėl dviejų namų gaisro. Gaisrą sukėlė Izraelio nelegalių nausėdijų gyventojai, naujakuriai. Juos pats ministras pirmininkas pavadino barbariškų veiksmų atlikėjais ir teroristais. Viename iš namų sudegė pusantrų metų vaikas, vardu Ali. Jo tėvai ir ketverių metų broliukas apdegė nuo 60 iki 90 % kūnų. Dabar jau nebesvarbu, kaip kas ką pavadino. Kartais, tai telieka nieko nevertais žodžiais, ypač žinant, kaip savus teisia Izraelis.

5140

Skaudumas, o ir įdomumas yra tas, kad toje pačioje vakarų žiniasklaidoje, kuri itin įvairiais aspektais leidžia sau analizuoti liūto medžioklę, Palestinos vaiko kraujas vertas daug mažiau eilučių ir antraščių.

Ar taip yra dėl to, kad vakarams “nusibodo“ amžinas konfliktas? Jau nebejaudina kas savaitę po vieną nuo Izraelio okupacinio režimo žūstantį palestinietį? Bet jei taip…, tuomet kodėl bet koks sujudimas už sienos esančioje teritorijoje susilaukia fontano straipsnių ir emocijų? Kaip taip gali būti, kad vienų žmonių ilagalaikė kančia, sukelta svetimų, neverta nei rimtos mainstreaminės eskalacijos, o kitų “kojos nikstelėjimas“ nušviečiamas taip, tarsi nieko kito pasaulyje svarbaus nebebūtų..?

Žinoma, privalau išskirti puikiąją “nušvietimo mašineriją“ Lietuvoje – čia, būk ramus, nerasi nei liūto, nei Palestinos. Kandidatas į Londono merus vakar, akivaizdžiai susijaudinęs, kalbėjo apie tai, kad jis savo rinkiminėje kampanijoje daugiau dėmesio skirs ne tik Palestinos problemai (jis tvirtai tiki, kad Londone gyvena itin daug suprantančių ir remiančių Palestinos laisvę gyventojų), bet ir migrantams (iš Š. Afrikos, Sirijos ir kitų skaudžių pasaulio vietų), ir kitiems globaliems dalykams. Jokiu būdu negalima užsidaryti savo inkilėlyje ir tapti pasaulio bamba, žinoma, tik sau.

Nesuprantu, kaip galima absoliučiai ignoruoti aplink vykstantį gyvenimą – su gerais, sunkiais, sudėtingais ir įdomiais dalykais, o vien kalbėti apie savo isterijas – tai tiltas, tai kaimynas, tai balvonas, tai fuck you…

Kol nepakelsim akių nuo savo bliūdo, tol aiškiau ir iš perspektyvos nesuvoksim ir savų problemėlių, tol mums viskas bus juoda ir baltas. O pasaulinės problemos tai nelauks, kol mes jausimės išsprendę savas. Atvažiuos ir migrantai, omes nežinosime, ką su jais daryti, todėl tik piktinsimės ir keiksimės, vietoj to, kad jau seniai būtume pradėję ruošti adekvačią integracijos sistemą. Ateis ir beprotiškas ekstremizmas ir radikalizmas, kuris iš už bet kokio kampo gali driokstelt, o mes vėl kaltinsim kitus.

Sienos pasaulyje jau seniai tirpsta (na, nebent tos, kurias stato 8 m aukščio ir iš betono pvz. tarp dabartinio Izraelio ir okupuoto Vakarų Kranto ar tarp JAV ir Meksikos ir pan., bet ir tai po truputį ištirps…), o mes, lietuviai, savo medijų padedami, laikomės tvirtai įsikibę užkietėjusio požiūrio, kad galime murkdytis savo pūvančiose realijose ir viskas čia nėra taip blogai (kitas, dažnas argumentas – o kitur yra blogiau)… Taip, jei lyginsimės su tais, kuriems yra blogiau, tai tikrai toli nenueisim, bijodami ir besižvalgydami atgal…

Nematau, kaip padeda įvairūs išsišokimai ir aleliūjų giedojimai miestams ar tam tikroms grupėms žmonių. Ar, dar skaudžiau, žiūrėti į sąmoningą bandymą supriešinti, atmiežti “gerus ir blogus“, “teisius ir klystančius“ (o klystantiems tebūnie tik pragaras ir patyčios bei panieka vietoje bandymo kalbėtis, suprasti ir ieškoti sąlyčio taškų).

Ir visgi, esu tikra, kol nepakelsim nosies nuo savo gardo ir neapsidairysim aplinkui, kur analitiniai straipsniai, nuomonių įvairovė ir gebėjimas ilgiau nei pusdienį sustoti prie temos yra labiau paplitę nei mūsuose, tol nemylėsim savęs, nesijausim verti geros ir skvarbios žiniasklaidos, naudosim nudilusius argumentus, kaip antai “nėra poreikio, niekam neįdomu“ ir pan., o svarbiausia, vis dar manysim, kad mūsų problemos yra pačios pačiausios ir visas likęs pasaulis nieko nesupranta. Štai taip ir izoliuojam save, o po to verkiam dėl pasekmių, nenorėdami pripažinti, kad patys sau meškos paslaugą pasidarėm…

Take me as I am for I come as I stand

On one part, we want to believe,

we want to step into it as an easy and simple game.

We want to make a decision weather we are stepping into it at all.

We fool ourselveimagess into believeing it can be a practical decision with a cup of coffee in one hand and a smart phone in the other.

We sit there and we base our decision on bad experiences and fears

And THEN we think we make a pragmatic choise.

So we want to believe.

Brick on brick and you have a house.

Human to human and you have a couple. Add some chemistry to it and it will work. Brick to brick with some cement inbetween.

House-building-bricks-007

So on the other hand, if we step into it, we take the brick on brick approach and if something breaks, we put the coffee and the smartphone down and…we run away. Oh wait. We keep our fancy iPhone6 in hand and get a new coffee on the run.

We do not believe in correction. Two layers of brick and the new house, a better one with more belief must be started.

When do we know we are out of energy, coffe and cement to try and take the bad brick out and put a new in? Or look for a new kind of cement?

I come as I stand. I and even lovely you to whom I can give my immediate energy for a day or two… maybe even a week or three…CANNOT deconstruct me and take the pieces that fit onto your pieces.

You cannot expect me to come in a full sparkling package in the time of the day or seazon of the year which suits you the best.

Your fears do not put you in a more delicate position to which one must adjust, because your fears stem from the same root as my fears and his and hers fears…

image

I come in full. I leave in full. A piece that can be detached from me and left in your hands is a worthless piece. It is not me any longer.

I come as I stand. As ambiguous and ambivalent as a human being can be.

I take strength and power from Faust and Mandela, yet I have the ability to loose my sanity, senses and grib as a mother who just lost her child. Take me as I am or leave me as I come.

Take me today and you still might not have me tomorrow. Take me tomorrow and I might have not been yours today. The reality is in NOW. The future is never.

The fears guide the future which will never be. The fears make us loose the now and the now might not repeat itself tomorrow.

I come in full. I come as I stand. To you and to him and to her and to life and to ungraspable terms like home, city or country. I come as I know it. I give what I can and ask nothing in return. I ask nothing but n o w.

photo

You ask me, what is God, I tell you it is energy. You take my hand and you feel the god. He takes my hand and there is nothing but the cold blood. God is in now, god is in no fear and no looking back. God is giving my now into your hands and asking to watch it as if it was tiny grains of fine sand and they are being blown out of your palms. It is now that you feel me and when the sand is gone. Now will be different. We will handle it when the different now is in your hands again. sand

You want to believe you make a choise. There are no choises with energy. There are no choises with god. There are no choises with the fine sand in your palms. Even if the sand it is not there the feeling will haunt you as if it was now.

Do not make a choice. Take now. The life will flow through you. Resisting the flow will just make the now and the sand more scary and less fine…http://www.youtube.com/watch?v=NdJtJSx5QTA

Life

I don’t know what is before and after it. It would be expected to say that I know what is during. But at this point I do not know either. As my head is lightly spinning from the poisons going to my body the most un materialistic thing -thoughts – are non stop swirling inside and around as well. Some kind of cathartic unrecognized feeling is like a halo around me puts my body in a slow mode and pushes it to exhale the thought in the only way I know – to write.

To breath is to survive – that is how all live creatures survive and I do not see much difference between the live creatures that walk on four, crawl, fly, swim or live next door from myself. We are all connected.  We are all one. I find it so overwhelming to see that it is still a struggle and an unaccepted thought for so many.

Even though at the same time on this planet earth so incredibly many things are happening varying on a wide scale from total despair to total happiness – we are still one. The other and the others’ reality and feelings and thoughts are “just“ and extension of me and mine.  I am just and extension of you.

On a bad day every bit of me expects to melt into you where you can cope with my bad bits. And on a good day every bit of me wants to carry you on a high cloud of euphoria in order to share and lift you up if you are in need of it. Reciprocity and mutuality.

You can be a physical stranger. A body that I have never met but a soul from the same universe that was floating with my soul once or will be floating with it again.

As some people just meters away are fooling around, celebrating nobody knows what and thinking that it is what life is about…other people are mourning their loved ones who left them unexpectedly in fear, pain and loneliness. While some of my fellow souls are deep into a thought that simply by diving into some logical actions stretching from a to z can help themselves and the others, different souls are meditating and trying to reach the enlightenment, believing that this is the only way through and forward.

I fear that this absolutely praised creature who lives just because it gets air into its lungs has become its worst enemy. I fear that the lack of introspection is killing me as your extension and you as mine.

It is incomprehensible for me why it still is so difficult to understand that only by realizing that we all need the same basic things makes us all equal and therefor worth exactly same things. You are not more than me. I am not bigger than you. You should not take up more space on the pale blue dot than me. And I have no need nor right to tell you how much space you are worth.

It is so simple, yet so unrealistic in the current times.

I do not posses the vocabulary that could express my feelings and willingness to take your pain away. To make you realize that life is much more than here and now, that you are me and I am you if you just let this concept to sink in.

I do not have better tools than my words and my body to melt with your words and your body. Let me caress you now because I can and you will caress me when I am stumbling and down.

I am hesitant to use terms like good and bad, happy and sad because they are so one dimensional and describing almost nothing. The whole universe is inside of each body and soul and each one of us is in the same universe.

Let the feeling of loss go into the wilderness of the space. The grief, fear, unmet expectations are our imaginary friends that come and go and we mustn’t think that we are alone with them nor that we should chain ourselves to them.

Life happens through us. Life is like the water and air – it runs and breathes through each one of us.

Come. I will hold you in my arms as I do not know how to hold you with my thoughts and heart.

 

 

 

The way we numb and distract ourselves… Intentionally.

Emotional-Numbness1-300x246This piece does not intend to make you feel guilty…it would if I would believe that guilt will result into the adequate actions…even if sometimes it does, I do not approve nor believe that “doing a right thing” because somebody else says so is “a right thing”… One has to feel it in the guts, one has to understand that there is no other way in life. If a question whether something is right or wrong arises, most probably, it is wrong. That’s it.

There my religion example plays out very efficiently – if you do good in
life only because “somebody is watching” and you want to live a wealthy life after the death (I am sorry, but nobody came back from there proving that there is a life there at all, but oh well, we’ll leave that for another discussion) as a reward then screw you. I am sorry, I have no patience today to cover it with cotton candy…

Screw you, because honestly, you do not care about another human being, you just want to spend your minutes, hours and days rolling with a careless deception. You think (most probably, you don’t, but IF/WHEN you do) that this kind of life is better, easier for you (yes, I am pointing at selfishness).

images

We are crudely bombarded with all possible tools, ingredients and recipes on how to distract us from us. When the information (usually not even very clear nor objective) about people’s (numbers and nationalities) death somewhere near or far is presented next to a “new” diet, celebrities haircut, fashion or even our elected politician’s corruption scandal not forgetting “breaking news” in sports, world cups and earned salaries, it is truly impossible to believe that people can prioritize themselves. It is naïve and ridiculous to think that the mix of meaningless cold words does not level out and become another injection for lifelong numbness… How can you care if you were never taught to care about the ones whom you have never met nor will meet… In fact, you were fed with everything what is opposite to caring about the other human being.

You were taught to run your errands no matter what and if something changes it immediately becomes uncomfortable – perceived as going out of your way to do something else – you have to change your routine. No good.

faf

It can be the most horrifying news on TV, radio, internet or from friend’s lips, but you will still get your coffee/tea in the morning, look at the mirror and evaluate whether you look good or can look better, are you having a good hair day or not, you will listen to the music that makes you smile (at least inside), you will be concerned about the small things in your house, work, street and city. You will continue your “normal” (hate that word) life imagining that only by hearing and “knowing” what is happening in the world you are already a better person, but this “knowledge” will not make you change ANYTHING. NOTHING in your perception, actions, attitudes towards yourself and the others. You do not understand that there are people JUST LIKE YOU who cannot know if they will get up the next morning at all. Maybe tonight their house will be bombarded because somebody thought that what they believe in is wrong. Somebody is beaten, tortured, threatened, raped, killed every second and WE are that somebody’s neighbor, brother, sister, colleague, classmate…

These people are hostages of OUR carelessness. The level of absurd has risen so high that we all know when the bullshit is being spoken out loud. Nobody even believes the bullshit about the Human Rights, tolerance, respect, value of human life, equality etc. anymore (when the politicians, gun makers and lobbyists of international profit based companies), however it does not prevent us to nod with serious faces and feel better about ourselves because somebody said it “right” and we “agree”.

GAZA YESTERDAY, 2014 07 08

GAZA YESTERDAY, 2014 07 08

I can almost bet that if you’re still reading this you are about to stop soon because it does not taste good. You would say – it is too heavy; I cannot do anything so why make my life miserable if the change does not depend on me or, what is worse in my eyes, you can say that FIRST one needs to take care of the people close to him/her… yeah, well, here’s the news flash for you – SECOND never comes with that logic.

Look, you have become so numb that you don’t even know it. It’s like the dead skin on your heels. It is think numbness that you still try to smoother with feet cream. Useless spending of the money. Get rid of that skin and you will feel the reality under your feet. Luckily we have enough neurons to pass that reality up to the “thinking organ” (no no, higher than the middle of the body). Train your brain more than your physical body, put it on diets and make it go to the gym, because the body is just a frame for the content. Yes, I also want my frame to shine, but you know what, luckily my brain tells me that it will not become smarter or “stupider” depending on the effulgence of the “frame”.

GAZA YESTERDAY, 2014 07 08

GAZA YESTERDAY, 2014 07 08

The bottom line is – I don’t even care if you will agree or not, but it I as true as the fact that what you read right now made you a bit angry or at least dissatisfied – that all is one in this world. We are one. Therefore if you will be “working on” only yourself – balanced, healthy, happy life and all of that “couching” hype – nothing around you will actually change for the better…wei-wu-wei-in-order-to-be-effective-truth-must-penetrate-like-an-arrow-and-that-is-likely-to-hurt

We all need to fucking wake up and do something instead of hiding beyond the distractions all around (money and power being the biggest ones). We need to realize that another human being is an extension of me. We feel very bad if a part of us gets damaged (ie my car, my house) when that part is a THING, but we change a channel and go pour more wine when yet another day we hear about another attack on Gaza, more death in Syria, burning monks in Tibet, kidnapped girls in Nigeria and so on and so on…

I sometimes get tired too. I want to shut down and not open my mouth for days. But my heart is failing. It stops pumping blood every time I see, hear or feel the suffering of a human being. True suffering, not the one which is based on numbness and hedonistic distractions…

 

You tell me you hate your job, on a good day I will tell you – I am so sorry, but on a day like today, I will tell you shut up and do something about it instead of whining. You tell me you have a happy life and all you need in it, I will ask you what you have done for the other who doesn’t. You talk to me about how busy you are and have no time for absolutely nothing else, I will most probably eventually move away from your life, secretly hoping that the time that I’m saving for you can be dedicated to someone or something that is much more worth it…

Maybe it comes with age, but I cannot pretend anymore that it is ok to intentionally turn away from the things because they might be uncomfortable, difficult or unpleasant to look at/be close to.

GAZA YESTERDAY, 2014 07 08

GAZA YESTERDAY, 2014 07 08

Teach your children that there is nothing NOTHING more important than a life (be it a human being or an animal). And the life is a lie if you hypocritically and intentionally choose to look at some things ignoring the other things. It is simply a lie after which another lie does not appear (referring to the afterlife here.)

I am not pushing you. Don’t worry. But for every action there is a reaction or a consequence, let’s just hope there is time… It took me almost 30 years of an extremely privileged life to come to these conclusions… It would be a lie not to preach them…

23524400-living-lie

 

RAMADAN KAREEM 2014

RAMADAN KAREEM to all who truly find peace in believing… you know that i don’t see the beauty in any religion of masses, you know that I feel like it has been a tool of manipulation for too long and you know that i believe in human beings… however, if one feels the need of inner peace and spirituality that can be brought or gained through/with the help of a book, a building or a common feeling of a concrete higher power, i will support, respect and admire.
So I say, Ramadan mubarak to all of my beautiful Muslim believers, I want you to feel safe, peaceful, joyful, empathetic towards each and everyone around you and further…
May the peace be with you.

Gaza

Gaza

Past, present and future

One’s present is a direct result of one’s past. One’s future is a cascade of one’s present. If the present is the both previous – then it is a continuous movement, never a still picture contrary to what people are used to regard.

Kada jau gana būti “homoempaticus“?

Kūčios. Šventos. Na, taip esame įpratę sakyti, – Šventa tas, šventa anas, Kalėdos tai jau tikrai, dar kartais galima ir “lietuvišką“ posakį “O, Tu šventa karve“ išgirsti ir ausis jau nebesusiraukšlės iš nuostabos.

Taigi, gruodžio 24 d., kuri visiems ateina skirtingai, net tokioje mažoje geografinėje erdvėje, kaip Vilnius, Lietuva, Europa..,bet mūsų, jei pasakotume individualias istorijas, susidarytų labai daug, ilgam ir, matyt, gan nuobodžiai… Tad, tiesiog pasakysiu, patvirtindama tai, ką visi ir taip žino, kartais gal tik pamiršta, (nes kažkaip vis mažiau ir mažiau iš tikro galvoja apie šalia skubantį, šalia šnopuojantį, jau nekalbant apie kitapus gatvės ar prekybos centro esantį skruzdėliuką..), visi mes sulaukiame tos pačios dienos su skirtingomis, mintimis, jausmais, įvykiais, norais, piniginėmis.., jau nekalbant apie čakras ir karmas…

Ir, visgi, sulaukę šios dienos, vienaip ar kitaip, apsimestinai sąmoningai, o gal pasąmoningai, o gal visiškai kupini šilumos, išsiilgimo, meilės, jaukumo ir gėrio – susėdame nors trumpm vieni su savimi, su savo artimu ir tiems, kam labai pasisekė (o greičiausiai jie to net nesupranta/neįvertina), susėda didesniame brangių ir mylimų rate ir švenčia šventas šventes.

Kiekvienam šventumas kitoks, mintis ir malda lūpose, mintyse skamba su skirtingomis reikšmėmis (blogiau, jei visiškai be jų), žibanti eglutė ar šaka įpučia skirtingo saldumo jausmą, o glanciniai dovanų popieriukai subruzdina kažkokius unikalius, tik kelis kartus per metus pasikartojančius nekantravimo ir savitvardos, o gal priekaišto sau pilnus kišeniukus.

Ir visgi, nepaisant visų šių skirtingų kelių, kurias atriedam iki šių švenčių, mus vienija bendras vardiklis… AŠ/MES ir KITAS/KITI

Kasdienoje šitos kategorijos labiau nublanksta ir susilieja, nes vis reikia su tais kitais šen bei ten susidurti, tačiau “šiandien“, “šįvakar“, per “šventas šventes“, mes labiausiai esame su savo, mūsų, savais.., o visi kiti… kad juos kur… tegu kur nors kitur…

Išdėsčius tokią poziciją, tarsi vedu link turėsiančios žemiau atsirasti opozicijos… ir kartu suprantu, kad mano “opozicija“ subyrės, kai tik kas nors iškels klausimą “Tai ką dabar mums daryt, kad jiems būtų reliai geriau?“… iš anksto pasakysiu, kad nežinau, bet esu tikra, kad taip, kaip yra dabar, yra labai negerai – ir mums, ir “jiems“…

Gruodžio 24 ryte pabudusi darkart paskaičiau žinias apie Pietų Sudano karinius veiksmus šalies viduje… vėliau paklausiau reportažo su aktyvistu iš Alepo, dar vėliau pamačiau, kad virš Gazos vėl skraido Izraelio raketos, jau nekalbu apie vakarykščias žinias, kurios vis dar sukosi galvoje apie Nigeriją, Ugandą, Egiptą, Kašmyrą, Rusiją, Kiniją…vienu įkvėpiu net neįmanoma visko išvardinti (nors ir neminint problemų)…

Man skauda. Man norisi galvoti apie tuos visus žmones, kuriems gruodžio 23 d. nėra nei religiškai, nei kultūriškai, nei socialiai niekuo ypatinga, bet kaip tik ši diena, savaitė ar mėnuo buvo tie, per kuriuos jie kentėjo ir kenčia fizinius, psichologinius, socialinius, politinius, karinius, stichinius skausmus… jiems vaikai miršta ant rankų ir namai sudega už nugarų, jiems kąsnis duonos ar ryžių vertas mūsų dešimtmečio šventų švenčių, jie slepiasi nuo raketų JT bunkeriuose arba kaimyno rūsyje…

Mano šypsena čia ir dabar, būnant su tais keliais giminėmis, kuriuos teturiu yra pusinė… labiau fiziologinė… mano mintys, visiškai bejėgės mintys yra ten, išsibarsčiusios po smiltelę kiekvienam žmogui, kuriam šiandien ir vakar yra kančia, ant kaktos…

Noriu pasidalinti į tūkstančius lašelių ir nukristi į delną kaip išganymas…

Bet mano burna pusiau sučiaupta arba iš inercijos nusijuokianti, pamiršusi iš ko ir dėl ko… mano liežuvis neapsiverčia pakelti sulčių taurės ir garsiai pasidalinti savo bejėgišku ir skausmingu jausmu, bei paprašyti, kad tie, kurie sėdi su manimi prie stalo nusiųstų į visatą bent trijų sekundžių trukmės teigiamą stiprybės ir taikos mintį…

Kada yra gana per daug jausti ir galvoti apie “kitus“… apie tuos, kurie nėra “aš“…?

1502195_670262593023791_1168781500_o

Mano savigyna tegali būti mano tikėjimo skraistė:

Entire cosmos as a single nexus of conditions in which everything simultaneously depends on, and is depended on by, everything else.

~ Hua-yen

Provincialumas, kuris išlenda net labai stengiantis jį paslėpti

Celebrities-hail-Nelson-Mandela-on-eve-of-his-birthday

Neseniai mirė vienas geriausiai žinomų, labiausiai gerbiamų ir daugiausiai pasiekusių pasaulio žmonių – Nelsonas Rolihlahla Mandela, Madiba, Tata – pietų afrikiečiams tėvas ir šalies sūnus, kaip sakė dabartinis PAR‘o prezidentas Jacob Zuma, pranešdamas pasauliui apie netektį 2013 gruodžio 5 d. naktį.

Jau nieko nebestebina informacijos ir žinių sklaida per socialinius tinklus. Daugelis mūsų esame įpratę, kad labai rimtą naujieną pirmiausia pamatysime „Facebook‘e“ ar „Twiteryje“ ir tik vėliau atsiversime originalų šaltinį ar įsijungsime BBC, Al Jazeera, Euronews… Ne veltui miniu pasaulinius tinklus ir transliuotojus, esu tikra, kad godumas pasaulinei informacijai ir žinioms rodo asmens vidinį globalumą ir kosmopolitiškumą – nesuvaidintą ir neprievartinį, o labai natūralų instinktą, kurio neįmanoma užgniaužti.

Kaip šios mintys susijusios su pasaulio (na, to pasaulio, kuriam skauda ir rūpi kiti, ne tik savo valstybės piliečiai) žmonių lyderio mirtimi? Galbūt kiek paprastai ir banaliai suvesiu galus, bet, jei jie padės toliau kelti gilesnius klausimus, manau, tikslas bus pasiektas.

Sekant informaciją lietuviškoje žiniasklaidoje dieną po Mandelos mirties ir vėliau galima buvo labai aiškiai matyti, kad tai, toli gražu, nėra pagrindinė naujiena – audra, avarijos, Bunkaus vizitas Tailande, sporto ir pop pasaulio žvaigždės eilinį kartą „užėmė eterį“ ir pirmuosius puslapius. Socialiniuose tinkluose net Prezidentės užuojautos nebuvo (jos pačios FB paskyroje), nors žiniasklaida minėjo, esą ji nusiuntė laišką PAR‘o Prezidentui, o kodėl gi jis neįdėtas į viešumą? Seimo narių ir kitų politikų pasisakymuose, trumpuose parašymuose apie tai, kokį rajoną jie šiandien aplankė ar kokia žiniasklaidos priemonė vėl publikavo jų „straipsnį“ irgi niekur neatsispindėjo šio pasaulio įvykio suvokimas.

imagesCAYWG36P

Kelios nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip, Lietuvos žmogaus teisių centras, Socialinis vystomojo bendradarbiavimo tinklas, priminė savo nariams ir skaitytojams apie šio žmogaus ir jo gyvenimo išminties bei mirties sukeltas pasaulines emocijas, tačiau didesniu mastu buvo tyla. Absoliuti tyla ir jau nieko nebestebinantis „savo kiemo“ nagrinėjimas (net ne „šlavimas“!).

Kalbant apie pavienius individus, kurie atstovauja skirtingas gyvenimo, visuomenės, darbo grupes – yra keli variantai. Vieni – labai nuoširdžiai jaučiasi pasaulio piliečiais, kuriuos paliečia ir daro įtaką globalios transformacijos, ypač kai tos transformacijos turi konkretų veidą. Kiti, suprasdami, kad visgi Mandela buvo labai svarbus žmogus, tiesiog pasidalino nuoroda, sakančia „mirė!” – be savo komentarų, minčių ar emocijų. Ir, žinoma, treti, kuriuos galima būtų priskirti prie dažnai „pasirodančių“ socialiniuose tinkluose, kurie toliau sėkmingai dalinasi savo valgytų pusryčių vaizdais, kačių naujomis pozomis ar, vėlgi, lietuviškomis realijomis, pasirodančiomis užburto rato dalyje – lietuviškoje žiniasklaidoje. Žinoma, yra žmonės, kurie nesijaučia niekaip paliesti Mandelos gyvenimo, buvimo ir, logiškai, mirties, tačiau, tai būtent ir rodo, kad šie žmonės dar (?) nesugebėjo praverti savo kiemo vartelių ir iškišti nosies bei susisieti su idėjų ir gerų darbų pasauliu, esančiu be sienų.

funny-evolution-15

Provincialumas sėdi giliai ir net geriausi aktoriai (kartais dar vadinami politikais) nesugeba jo visąlaik laikyti užgniaužto ir slėpti. Jis, kaip kokia tyro šaltinio srovelė, vis tiek išsiveržia. Gal išties geriau, kad ji išsiveržtų ir būtų matomas tikras visų veidas, o ne veidmainiškas darymas to, kas turėtų kitiems atrodyti gerai.  Provincialumo, jokiu būdu, nereikia gėdytis ar vengti jį atpažinti. Juk ne tik ligos gydyme procese pirmas žingsnis yra įvardinti ir pripažinti problemos egzistavimą.

Esu tikra, kad pasiskaitę tokių žmonių, kaip Mandelos minčių, atrastumėte, kad su labai daug kuo sutinkate ir, kad, net esantys kitame pasaulio gale, žmonės, visgi yra panašūs, mąsto panašiai ir siekia panašaus gėrio visiems aplinkui.

_____

Jei kas manote, kad neteisingai „diagnozavau“ provincialumą ir Jūs vien dėl nenoro „daryti taip, kaip kiti daro“ neminite nieko apie ir taip visiems gerai žinomus įvykius ar žmones, tai visiškai neatsiprašau – pasižiūrėkite, ką jis sako apie buvimą taikoje su pasauliu ir savimi čia ir gal tada visgi norėsi ką nors pasakyti apie jį ir „tai“, nebijant to, ką pagalvos ar pasakys kiti.

theWorldIsOurHomeJewellCryeOct2001med

About my trust…

… or rather, to make it simple – how can one gain my trust. It’s not so easy, don’t be mistaken. People (especially men, southern hot blooded men) like to say that “I’m not like the others“ and get offended by the fact that somebody might see them similar to some other specimen… but I wanna say – there are probably minority of the people who have it so difficult to gain trust in someone as I do (and that is actually very good!).

trust-poster_1203770857
So listen, you ask for my trust and these are just words. To a certain extent I trust everyone which makes life so much easier, because I don’t recount the change that I get or do not double check everything that everyone says – the common things… but once you say “trust me“ – it gets very tricky. Once someone asks me – can I trust you (as in – Gaby), my normal response is – no, please, don’t. I cannot trust myself, how can I invite someone else to trust me..? At the end of the day, everyone who I trusted happened to fool themselves with it and consequently – me. What is the point of deep trust? Deep, “life saving“ trust? To my mind and my short experience in life – it actually should not exist… Only I am responsible for my thoughts, emotions and actions, only I should take consequences of my feeling towards someone else, right? I should not blame someone that I trusted that someone and he/she fooled me… I mean – fool me once, it’s on you; fool me twice – it’s totally on me…
Now the deeper you fall “in“, the longer the fall “out“ is and I say, it is very tiring to be constantly falling in and out – mental note to myself – gotta stop doing it so radically…
I don’t know if more people asked me to trust them (which immediately is worrying, because people should just act trustworthy and not verbalize the wish) or I simply jumped to a conclusion myself, that I can trust them, but it has been too much and I now will deprive myself from a blind trust, especially in the area of emotional dialogue. Cuz it f***ing destroys me every time and I am not getting younger, so gotta preserve my emotional state, nah?
Do you think that the fact that I will trust you will prevent me from seeing how much you’ve screwed up? Unfortunately, i do not loose my mind like this… I loose my mind in pain and disappointment then, but not in seeing clearly how much a person has screwed up. Yes, I do posses high standards and yes it makes it all more difficult for myself, but i’m not gonna loose my idealistic thinking just because “you“ (you in this case can be more or less everything) screw up every time…
So listen to me carefully, you want my trust, act like it. Be there, do not disappear, do not ask for something that is written on a water, that is in your moment and doesn’t last (we all know it won’t last). Do not ask me to trust you and do not trust me, just be… Is that too difficult for you? To just be? To just do things according to your true feelings and your own morality? Well, then I’m sorry, what can I do? I am not your savior… you gotta be your own savior and you cannot ask the others to chip in with something you think you need…

trust actions
Well all have to do it on our own or at least be 100% honest with ourselves and as much as possible honest with the other. Truth hurts, but it is the only way to be satisfied with yourself and the reality. So come clean. Come. Clean. I can help you wash yourself but that is the most I can do…
I am washing myself from hurt, distrust and disappointment…

Ar antisemitizmo apklausos rezultatai tikrai tokie gąsdinantys?

Norėtųsi šiek tiek giliau panagrinėti pasirodžiusius apklausos rezultatus apie Europoje jaučiamą antisemitizmą. Apklausoje dalyvavo 5000 žydų, gyvenančių 8 ES valstybėse (plačiau apie tyrimą galima paskaityti čia.

Šio tyrimo rezultatai išgąsdino ne tik Izraelį, bet ir tuos, kurie kalba apie neapykantos nusikaltimus, žmogaus teises ir t.t. Išties, nepanagrinėjus ramiai ir išsamiai, ką reiškia šiame tyrime naudotas antisemitizmas, kaip patys žmonės yra linkę vertinti savo situaciją, emociją ir saugumą bei kokios yra bendrosios valstybių politinės tendencijos Izraelio ( o ne žydų, kaip etninės grupės) atžvilgiu, galima labai greitai rimtai prarasti racionalųjį mąstymą ir išsigąsti, kad grįžtame į tragiškąją XX a. pradžią.

Būtent tam, kad neatsirastų nepagrįstų prielaidų baimei, minutėlę stabtelkime ir paanalizuokime pristatytąjį tyrimą. Pirmiausia, reikėtų apibrėžti, kaip traktuojamas antisemitizmas, ypač, kai respondentai yra prašomi patys nurodyti juos palietusius įvykius. Kitaip tariant, be konkretaus apibrėžimo, respondentai visiškai laisvai, pagal savo nuomonę, priskiria ir interpretuoja tam tikrus įvykius kaip antisemitinius. Štai ir būtų pirmasis rimtas, diskusijų vertas klausimas – jei pasisakoma prieš Izraelio, kaip valstybės, vykdomą politiką, ar tai jau yra antisemitizmas?

Deja, dažnu atveju, individai tai traktuoja kaip labai akivaizdų antisemitizmą, pritempdami valstybės politikos vykdymo kritiką, prie neapykantos visai tautai. Manau, kad tai yra labai didelė ir esminė bėda, nes tokiu būdu norima taikyti dvigubus standartus. Dažnai girdima, kad valstybės vykdoma politika neturi būti tapatinama su atskirais piliečiais, o, juolabiau, su etninėmis (ar kitomis visuomenės) grupėmis, gyvenančiomis toje valstybėje. Juk turėtų būti labai aišku, kad valdymo organai gali priimti prastus politinius sprendimus ir tai tikrai nereiškia, kad žmonės gyvenantys toje valstybėje automatiškai turi būti generalizuojami ir tapatinami su valdžios organais.

Pati ES ir jos tyli užsienio politika jau kartais sau leidžia pasmerkti Izraelio sprendimus dėl taikos proceso stabdymo (su palestiniečiais), nausėdijų plėtros, agresijos naudojimo bei tarptautinių teisinių aktų nesilaikymo Okupuotose Palestinos Teritorijose – ar tai irgi galima traktuoti kaip antisemitizmą? Juk Izraelis yra žydų valstybė.

Galite kelti klausimą apie tai, kad apklausa buvo vykdyta ne Izraelyje, o ES valstybėse, tačiau labai nereikia stebėtis matant stiprų emocinį ir žydų identiteto ryšį tarp Izraelio, kaip esamos žydų šalies ir bet kokio žydo bet kur pasaulyje, net ir negyvenančio savo šventojoje žemėje. Daugiau nei pusė pasaulio žydų negyvena Izraelyje.

Tikiu, kad niekas nekelia klausimo apie tai, ar tam tikra diskriminacija yra pateisinama ar pagrįsta, tai turėtų būti iš paskutiniųjų jėgų bandoma eliminuoti – drąsiai ir be jokių išimčių. Tačiau, valstybės diskriminacinės politikos kritika tikrai neturėtų būti priimama kaip antisemitizmo apraiška.

Kviečiu atskirti esminius dalykus, kurių suplakimas tam tikroms grupėms yra labai patogus, bet turėtų būti skatinama išskaidyti bendrus pareiškimus į priežastis, tikrąją reikšmę ir pasekmes.

Paskelbta: http://www.pazinkeuropa.lt/euroblogas/savaites-temos/rytu-partneryste-872/ar-antisemitizmo-apklausos-rezultatai-tikrai-tokie-gasdinantys-867

« Older entries