I’m falling into insensibility, numbness, apathy… I don’t know if it is because I am overloaded with my life – recent and current events, experiences, shifts… or is it because I’m getting older and loosing the senses, taste for life..? No, I don’t want to be pessimistic, so I’ll just stick to the first hypothesis – that it is an overload and it is a good thing. Better than the opposite.
You know, when I think about it, I still probably do more than an average homo sapiens, but I have to look for them as most of my friends, acquaintances, FB faces seem to be very active, eating life with full mouths and going forward. Well, that forward is straight to death, but it at least feels like forward…
Maybe my life also seems very rich and full and it is. I guess, it all depends on who is looking at it and “judging” it. If I do it, then things don’t look so well…
The last 7 months have been a rollercoaster.
First, last summer, my inner peace (if there was one) got disturbed by my partner for the last few years – he needed freedom. Well, freedom it is. I guess, easier done that could have been imagined. So the freedom (from him) has been achieved by me as well.
The route lead to Palestine. And I cannot be more grateful to life for that… October, November, December – Palestine. It still feels as if I lived double during those three months, maybe even triple. Alive on all levels of existence. Alive on “welt-schmertz”, alive on usefulness and alive on touching life… I wish there was a stronger word than THANK YOU… I feel the need to use it to every single person that I met there… Mostly, people don’t even realize how special they are and how trapped in external circumstances their lives are, but nevertheless, a fire is to be found in each one of them. I was showing some photos of Palestinian guys to a 17 year old from Chile and the first thing she noticed, was how deep, passionate and full of sorrow and pain their eyes are… There is definitely something with their eyes… Is it really a mirror of the soul..? I am not sure yet what exactly touched me so much, but I can honestly say there is an urge inside of me to come back. And I will. I’ve been sending my thoughts that way. A lot. I believe in the power of positive thinking Many people ask me – why? Why do you want to go to a country from which people flee? They also say, that there are more troubles in the world than Palestine… But it is maybe love… When you fall in love, you’re blind… to the beauty, to the annoying habits, to all the red flashing signs that this one is not for you… and yet you still try…
My ego flourishes. I want to be useful and needed. I want my phone to ring and people to come. I know, we all do, but I somehow have a fear that I’m more infected with this… On top of that, my abnormality is that at the end of the day, I repudiate most of the people who get “too close”…
January was crazy – couple of days in London, two weeks in Amsterdam and one week back home, in Vilnius. It flew. Emotions, people, activities, people, people, people… feelings… It is a bizarre feeling when you don’t know what is going to happen, but you expect and try to prepare yourself for certain situations. Preparing oneself should mostly be carried out on an emotional level… because that’s what matters the most and hurts the most…
January the 30th – off to Johannesburg. WHAT?! I mean really. Really?! Ok, South Africa, here I come To be fair, I must say that I didn’t have time nor energy to think a lot in advance. It seemed so far away – time, distance, expectations, that I didn’t bother. I thought – I’ll come and see, there is no need to waist time and energy on fantasizing about this near future (oh, I wish I could stick to this rule more often).
So I arrive. The term here is 3 months at the office and 3 weeks traveling around. Out of those 3 months, I was traveling with work for 1 month (with breaks). Best “business” trips ever! I got to see, feel, smell, touch almost all layers (definitely the majority of the nation) of this rainbow society. YFU (Youth For Understanding) has been in my life since year 2000… and I had forgotten how much I believe in what it does (or supposed to do…). So yes, I have been working for YFU South Africa all those 3 months. I’ve gain the trust, showed what I can do and should be doing and was making myself useful. It hasn’t all been blossoms though (just like anywhere else) – I’ve been censored, I’ve been sickened to actual physical sickness by people’s narrow mindedness and absolutely disgusting prejudices, hypocrisy, lies and lack of determination (important – this cuts across all races, belonging to organizations, social classes, education etc.). This country is wounded and has a latent illness… Unfortunately, it is contagious. I’ve seen with my own eyes, teenagers from Europe being affected by it. The mission is not to give in.
I spent 2 weeks in a rural area of eastern SA, Mpumalanga province. The locals call these places “townships”, but not loudly and not officially. Township is a rural periphery where the black nation lives. The life there is deprived. It is deprived of everything what you can think of (maybe, except human desires and urges). Taking the material necessities of the 21st century like running water, electricity, clothing, food etc, extending to qualified doctors, teachers, other services… Some of those people have never seen a white person. And I know the feeling… I still remember when I was 14 and I saw “my” first black person…in Switzerland.. I thought I was gonna cry of happiness… I then did not know yet what does being black and white mean in this world… It hit me much later, but I have to admit, I am still pushing the common knowledge away…
Those two weeks I “took care” of 25 European teenagers that have been placed in 25 local families and went to local schools. This was a challenge for them. And I was so occupied by their experiences that I even at times forgot that I am also living in a house “without nothing”, in a family that has “nothing”… Yet this realization did not bother me at all… What bothered me much more was the fact that the history teacher, who claimed his interest in Russian history… asked me if I could explain to him (because he is confused) – weather Russia is one country or many… What bothered me, was the fact that every single person is soooo extra super religious, but can not tell me why his preacher is taking the last money that he got to feed his children and buying a new suit… What bothered me, was the fact that everybody knows about AIDS/HIV and has sex, but once you ask if they use condoms – they start giggling as 5 year olds…
There were many things that bothered me, but I guess books are written about them, studies are made and researches conducted…
Now the time in the office of YFU SA has almost come to an end. Reports written, suggestions made, presentations done, talks talked. Parallel to that, many hours of chats with my “new” friends, whose support or just the capacity to cheer me up, I necessitated so much…
The three weeks ahead – the traveling ones – is going to be a test, can I manage with my emotions and thoughts and direct myself to purely looking at the beautiful nature, experiencing the country as a tourist and suppressing all weird things that might come up due to the baggage that my companions in travel will bring along…
I hope to be successful. Yet the best part is… even if I fail in this, I still have the rest of my life to be happy
What chord is that – minor or major?
balandžio 29, 2012 at 16:00 (MAG (mano asmeninis gyvenimas))
Music saves my soul
kovo 18, 2012 at 20:10 (Uncategorized)
When tears don’t want to stop and internet is limited to talk to everyone you want… music that is hiding in all the folders can save my soul. The lyrics take whole other meaning and starts healing… Harmony in rhythm and compliance with words is another level of tantric existence 
Running away traps you even more – how ironic
kovo 13, 2012 at 09:34 (My beliefs)
You know, how wise or simply well read people say that you cannot run away from your problems by simply changing the physical location… Yes, I know that too, I’ve heard it so many times, and, I have actually uttered those words myself with a very confident believe that I would never do the same. What a shame or simply “shame” – as South Africans love to say (so I’ve learned here).
I am now confessing to myself that I have done this mistake of running, yet I have this weird self-defense mechanism even from my own self, that tells me to keep convincing myself that even this mistake hasn’t been too bad. You know, I actually don’t regret this mistake. Weird, ha? I take it as something that should have happened. I am actually wondering why I have been such a coward to throw myself out there earlier down the road… Yet again, I actually don’t regret anything from the past. I am just afraid of the future. Logically I could state that the fact that I don’t regret the past make my decisions hold and it would mean that whatever I decide now will probably not make me regret it later (according to the past and present experiences), nevertheless, I’m freaking out. Why do I feel like certain decisions are simply crucial and extremely important to the future? Why do I give prominence to these decisions now, that I am forcing myself to make? Uf, too many questions and too few answers. Anyone?
I feel like I’m living the phrases of wisdom – the other one says – you will not be able to make another person happy or love someone as long as you’re not in peace and love with yourself… I’m still teasing this one, not really sure how far I can go with it, but I guess the day I day, I will at least be able to honestly tell you the truth – weather it worked or not. My main question in this case is – how do I know if I love myself enough (is there enough?) and when is the point when I’m in peace with myself? Because I feel that some of the most essential needs that I have (or at least I think, I do) is to be in a constant growth, movement, maybe even a little of flouncing… How does it go together with stable social process of life circle – birth, growth, education, love, family, house, children, constant job, retirement, death?
You know, recently, I’ve been lucky to meet quite a special 18 year old guy. I told him I could praise him in his CV and none of it would be a lie. The reason why I’m mentioning this is that without even knowing it, he sometimes threw such pearls of simple wisdom and insights that it brought me down to my mental knees and I just felt like giving in for that second. Where do you come from, people? Who and what makes you so wonderful?! On the other hand, there is nothing but joy that fills me when I meet someone so young and so special, naively enough, the ration of hope against pessimism rises and calms my existential fear for the world and myself down…
Some people tell me, that I’ve been lucky to be where I am in life and to do what I do (whatever that would be). I tend to agree and what I’m about to spill out might sound as teasing the destiny, however I raise these questions and I believe they are valid. Yes, I agree that being born in a African rural area would most probably mean good bye life above the first couple of steps of Maslow, but if I exclude the extremes like that (it doesn’t sound right to say that these are extremes when I’m actually living in a place where these things are normality…, but the Europeans hopefully will understand me) – I end up thinking that every single person I know, could achieve and do whatever he/she wants (ok, maybe except my beloved Palestinians). All it takes is courage and, I would claim, education in depth, probably this goes on top for me. I haven’t discovered yet why and how come I believe in this, but the feeling that education is crucial doesn’t abandon me. And when I say “education”, I actually mean a very broad philosophical, psychological, academic, moral, non religious system of thinking. Have I just said something opposing? Catch me if you can
You can and should do whatever you feel is right and I believe that it will be the closest call to make you happy and make your life much better (in terms of inner feelings). Be brave, go after your wildest imaginations – what is there to loose? Well yes, money could be an issue, but how much do we need to truly and deeply be happy? Go out and explore and then you will have no reason to envy the ones who do it.
Oh no, now I’ve started preaching, sorry. I spent two weeks with young people that had their ears turned to me and it felt so good to talk to them, even though, most probably, they will not remember much of what I’ve said. But if not to do what you can when you actually have the position to do it – with an excuse that they will not remember, it’s not my job to teach them etc – then what is the point of our ability to communicate, analyze, share, learn?
*****
I’m sorry, I know, most people have been waiting for a proper update about my experience in South Africa and here I come with some blurry existential palaver, but I believe that after this being let out, I will have more peace and energy to write about things down to earth.
Meanwhile, enjoy some pictures
Always yours, wherever I am, G.
gruodžio 19, 2011 at 18:25 (Uncategorized)
550 Palestinian political prisoners were released from Israeli jails yesterday according to the prisoners’ exchange agreement.
People were celebrating, crying, shouting, running – basically, going crazy in a happy way.
It was touching moments to witness how a 18year old boy hugs his mother after 2 years in prison… how he lifts his 3 year old brother and kisses his cheeks…
Artėja Kalėdos… ir kas iš to..?
gruodžio 14, 2011 at 16:24 (MAG (mano asmeninis gyvenimas))
Sveiki ir vėl, seniai nerašiau. Niekaip nekilo rankos, visko tiek vyko aplinkui ir manyje, kad matyt net per daug. Dažniausiai, kai jau labai labai kas nors manyje nerimsta, norisi imti ir rašyti, galbūt dažniausiai, kai bloga… o kai bloga, tada jaučiuosi vieniša, o kai vieniša, tada turiu laiko, o kai turiu laiko ir su niekuo juo negaliu pasidalinti, norisi bent jau užimti save rašliavom… Taigi, išeina, kad nesijaučiau blogai ir nesijaučiau vieniša Dabar tiesiog pasiilgau rašymo, trūksta struktūros mintyse ir mąstau, kad jei paversiu mintis juodomis avimis, pasidarys aiškiau.
Esu viena kambaryje, kurį užildo korano citavimas, sklindantis iš visų pusių garsiakalbių, šildytuvo šviesa ir mano mažos kalėdinės eglutės girliandų įvairiaspalvis mirgėjimas
Šiandien grįžau iš keturių dienų “komandiruotės” vakarų krantų šiaurinėje dalyje ir radau staigmeną
O! Baigėsi koranas, tai dabar galiu vėl įsijungti vakarietiškas kalėdines daineles Man jau ne pirmą kartą pavyksta Kalėdas švęsti ne su šeima ir ne namie (kur jie bebūtų…), tad ir dabar nesu baisiai nustebus mintimis ir jausmais, kurie aplankė šiandien ir lankys iki pošventinio laikotarpio…
Tačiau šįkart man labai aiškiai kristalizuojais, kas man tos Kalėdos. Ką jos man reiškia ir ko ne. Ko aš iš jų noriu ir ko, ne.
***
Jenin miestelyje, o tiksliau, pabėgėlių stovykloje buvome dviese – kolegė savanorė Summereen ir aš. Komandiruotės tikslas buvo atrinkti svarbią informaciją ir struktūruoti būsimus ryšius tarp stovyklos ir kelių Londono rajonų, jų bendruomenių centrų.
Sutikome daug žmonių, pamatėme daug vaizdų ir išgirdome baisių tiesų… Kas dar negirdėjote, kad rekomenduoju pažiūrėti filmą “Jenin Jenin”, tai dabar išgirskite:
Kalbėjomės su keliais žmonėm iš to filmo… Priėjau tokią emocinę ir jutiminę būklę, kai labai skaudu už kažką kitą ir logiška būtų verkti, bet negaliu. Taip skaudu, kad veidas tik sustingtsa ir širdis ima permušinėti. Taip skaudu, kad jaučiuosi nulis ir noriu visą šitą nulį atiduoti, kad tik daugiau niekada kitiems neatsitiktų nieko, nuo ko pasidaro taip skaudu…
Ši nuostabi, šilta moteris beveik prieš dešimt metų neteko savo vyro per Jenin pabėgėlių stovyklos 10-ies dienų apsuptį ir skerdynes. Ji liko su penkiais mažamečiais vaikais, kurie dabar gražiai užaugę… Jos nužudyto vyro brolio ir jos sesers vyro likimai tokie pat – Izraelio kariuomenė nieko nepasigailėjo…
Sutikome vyrą be rankos, ją nusinešė IDF per stovyklos apgultį, sutikome vaikus, kurie gali pasakyti taip:
Vieną vakarą, pažiūrėjus tą filmą ir nesugebėjus išspausti ašaros, supratau, kad dabar noriu paskirti maksimaliai savo jėgas ir laiką Palestinai. Tegu mane velnias (Izraelis) traukia kur tik nori, bet aš netylėsiu ir nesėdėsiu rankų sudėjus! Pamačius tai, ką aš pamačiau ir išgirdus tai, ką mano ausys girdėjo, nusikaltimas prieš save ir prieš pasaulį būtų nieko nedaryti…
Taigi mano Kalėdos… bus Betliejuje, kurgi galėtų būti dar simboliškiau ir kartu ironiškiau…
mano Kalėdos bus naujų draugų apsuptyje, tarp kurių yra įvairių rasių, spalvų, religijų žmonių ir, matyt, tai mano didžiausias pasiekimas gyvenime…
Linkiu Jums ramybės. Dvasinės ramybės. Linkiu atsijoti pelus nuo grūdų…ir nesivaikyti pelų…
Jei skaitote šį įrašą, labai gali būti, kad myliu Jus
Mūsų centro vaikai tvarko aplinką – oj kaip jiems sunku, visiškai nesinori, bet bent jau saulutė padeda :) O sunkiausia yra išlaikyti tą tvarką…
lapkričio 30, 2011 at 19:45 (Uncategorized)
Musulmonų religinė ir tradicinė šventė – Eid al Adha. Šiame pasakojime bandysiu nupiešti savo potyrius ir suvokimus apie šią šventę, atrasti paraleles su mūsų Kalėdomis. Tvirtai tikiu, kad žmonės, nors ir labai skirtingų formų, vis dėlto labai panašaus turinio ir poreikių. Palestinos dienoraščius tęsia autorė.
lapkričio 14, 2011 at 10:19 (My beliefs)
Biblijiniai personažai mums visiems daugiau ar mažiau pažįstami – Dievo patikėtinis Abraomas turėjo du sūnus – Izaoką ir Išmaelį. Galbūt nustebsite sužinoję, kad didžioji dalis biblijos yra pripažįstama ir labai gerbiama Islamo religijoje. Dalis pranašų ir šventųjų yra tie patys, jų nuopelnai religijai yra pripažįstami ir lygiai taip pat reikšmingi abiejose religijose. Atrasdama tokius dalykus, vis dažniau pagalvoju – na, tai ko gi šitaip nesutarti, jei net pagrindinis pasiteisinimas (religija) neturi tiek daug skirtumų…?
Taigi, kaip žinoma, Dievas paprašė Abraomo paaukoti vieną savo sūnų, norėdamas patikrinti pasitikėjimą, atsidavimą. Deja, dažnai, ne tik dievai ir visiškai ne dieviškai nori patikrinti mūsų pasitikėjimus ir atsidavimus… Abraomas, žinoma, sutiko ir vieną ankstų rytą nusivedė Išmaelį ant kalno, kur buvo nusprendęs jį paaukoti Dievui. Kaip rašoma, angelas Gabrielius nusileido pačiu laiku ir sustabdė Abraomą, kuris jau buvo savo pasišventimu įrodęs nekvestionuojamą meilę Dievui ir liepė padėti peilį į šalį. Visi liko gyvi, sveiki ir laimingi, išskyrus avį, kurią Abraomas visgi nusprendė paaukoti Dievui. Kuo daugiau galvoju, tuo mažiau suprantu, kodėl kraujo praliejimas tais laikais (ir šiais) yra toks tvirtas atsidavimo ženklas…
Ir štai iki šių dienų avies aukojimas yra išlikęs Islamo religijoje švenčiant 12 mėnesių pagal mėnulio kalendorių pabaigą. Kitaip tariant, labai artima prasmė mūsų Kalėdų šventimui, nes pagrindiniai tikslai yra būti su šeima, prisiminti visus pamirštus, sergančius, gyvus ir mirusius, apglėbti artimuosius dėmesiu, dovanomis, šiluma, dažnu atveju per susitikimus, skanumynus ir bendrus susėdimus prie vaišių stalo.
Avies aukojimas iš arti
Kai buvau maža, kaip ir daugelis tuometinių vaikiukų, turėjau laimę leisti dienas kaime. Kaimas buvo paprastas su visais jam pritinkamais įvykiais, vienas iš jų, žinoma, gyvulių skerdimas. Pamenu, kaip girdėdavau žviegiant kiaules ir užuosdavau svilėsių kvapą. Visa tai nekeldavo jokių rimtesnių klausimų, galbūt dėl to, kad buvau vaikas, o galbūt dėl to, kad naminio gyvulio skerdimas atrodė labai natūralus reikalas norint valgyti mėsą.
Taigi, kai sužinojau, kad viena mūsų savanorė su savo sese, gyvenančia Londone nupirko avį ir nori ją paaukoti, bei mėsą išdalinti skurstantiems, apsidžiaugiau dėl galimybės pamatyti viską iš arti. Kraujo nebijau, mėsą valgau, tad nenujaučiau jokių galimų keblumų dėl būsimų vaizdų.
Ankstyvą šventinės dienos rytą dviese su filmuojančia savanore atkeliavome į vieną kiemą, kur pirmas pritrenkiantis vaizdas buvo siena. Ta pati siena, kuri juosia beveik visą vakarų krantą, atskirdama jį nuo dabartinio Izraelio. 8 m aukščio betoniniai blokai tiesiog stūkso žmonių kieme. 2004 m. Kareiviai atkeliavo su nurodymu statyti sieną vieno metro atstumu nuo namo, kitaip tariant paimti visą šeimos žemę ir nepalikti absoliučiai jokios teritorijos už namo ribų. Po ilgų ginčų, siena buvo pastumta apie 8 metrus, tačiau šio kiemo neužteko išlaikyti visoms turėtoms avims, keliems žirgams, vištoms ir kitiems ūkiniams dalykams. Žmonės pardavė avis, žirgą ir dalį savo ūkinių rakandų, tiesiog nebebuvo jokių galimybių visa tai išlaikyti. Siena buvo apkarstyta kameromis, kurios visą parą filmuoja viską, kas vyksta name ir kieme. Karinė stotelė įrengta keli šimtai metrų nuo namo, atimtame iš Palestiniečių name.
Kaip jau matyt pastebėjote, labai ilga įžanga mano. Avis vis neskerdžiama ir neskerdžiama. Ilgos įžangos priežastis yra viena – noriu Jums parodyti kuo platesnį vaizdą ir leisti pajusti atmosferą ne tik kalbant apie vieną detalę, bet pasiūlant apžvelgti kuo daugiau. Juk įžengus į tam tikrą naują vietą susidarome įspūdį apie ją naudodami beveik visus savo pojūčius. Noriu, kad skaitydami pajustumėte daugiau nei vien sausus žodžius.
Dažnai žmonės manęs klausia, ar rašau savo nuomonę ir pretenduoju pateikti ją kaip objektyvius faktus? Viešai ir oficialiai prisipažįstu – skaitant mano rašinius, reikia sugebėti atsijoti, kur yra faktai, o kur mano subjektyvios emocijos, jausmai ir nuomonė.
Pasipraktikuokime – siena, atkertanti Vakarų krantą nuo likusios okupuotos Palestinos teritorijos – faktas; siena, pastatyta žmonių kiemuose – taip pat faktas, žmogaus teisių pažeidinėjimai apribojant judėjimo, susirinkimo, žodžio laisves – taip pat faktai. Mano pamąstymai religiniais aspektais, užmetimai kotraversiškų ir galbūt nelabai priimtinų klausimų apie tradicijas, religijos poveikį ir kitus „nusistovėjusius“ dalykus– yra visiškai subjektyvus dalykas. Nebandžiau ir nebandysiu primesti savo „bedieviškumo“, kosmopolitiškumo ar dar kokio „-umo“. Tačiau visgi vieną dalyką bandysiu labai aiškiai parodyti – neteisybę, kurią patiria Palestiniečiai. Nesiryžtu siūlyti sprendimų, bet žinau viena – abi tautos turi turėti lygias teises bent jau pasisakyti, būti išklausytiems. Deja, kol kas, kaip ir visais laikais, balso teisę turi tik stiprieji politinės arenos žaidėjai.
Taigi, įžengus į šeimos kiemą, šešėlį meta aukšta siena, jauni ir pagyvenę vyrai renkasi aplink avį, atvestą iš atskiro gardo ir mintyse kalba maldeles, dėkodami dievui. Halalo būdu paskerstas gyvulys turi būti neišgąsdintas, staigiai padurtas ir tai darant turi būti sukalbėta malda. Tik kai avis sutrukčiojo paskutinį kartą, supratau, kad nebuvo jokio garso, nei vieno „me“, kas pasirodė keista ir netikėta. Gerklės perpjovimo akimirką visi nutilo ir įsitempė, nežinau, su kokiom mintim ar maldom galvose, bet tylos strėlė persmelkė ir mane, tiesa, aš meldžiausi tik, kad kuo greičiau ta avelė išleistų paskutinį kvapą… Nuo šio momento viskas vyko labai sklandžiai, greitai ir profesionaliai: nupjaunama galva ir iškarto pradedama išdarinėti, tiesa, tai labai atidžiai atliko keturiolikmetis berniukas, kurį stebėjo jo jaunesni broliai ir pusbroliai; nuleidžiamas kraujas, lupamas kailis, kabinama ant kablio, pjaunama išilgai, po žarnelę ir pūslelę išimami visi vidaus organai, leidžiama ištekėti paskutiniams kraujo lašams – mano didžiai nuostabai jo nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, ir ceremonija baigta! Pačiomis paskutinėmis minutėmis pasklido itin nemalonus kvapas, aš nuleidau foto aparatą ir, savo nelaimei, pradėjau mąstyti… Viso proceso metu buvau apsiginklavusi savo skydu – foto aparatu, žiūrint pro objektyvą viskas atrodo kitaip, daug tolimiau ir galbūt ne taip stipriai „bado akis“, tarp realybės ir manęs atsiranda kritinis žvilgsnis, kuris ieško geresnio kadro, geresnės pozicijos, įdomesnių rakursų ir pan. Nėra per daug laiko galvoti apie patį veiksmo turinį… ir tai apsaugo nuo staigių emocijų veiksmo metu.
Nuleidus foto aparatą, pajutus labai nemalonų kvapą, pakviestai prie stalo ir aprodytai visą ūkį, namą pasijutau silpna ir pažeidžiama. O dar priešais akis garavo jau paruošti kai kurie mėsos gabaliukai iš tik ką kvėpavusios avies. Nusprendžiau tądien pabūti vegetare – viskas atrodė perdėm gyva ir siurrealu.
Prie viso to, prisidėjo ir namų šeimininkas, kuris, būdamas labai padorus žmogus, pradėjo mums pasakoti apie dievo kelią, islamo taisykles ir religinį gyvenimo suvokimą. Taip, jis buvo teisus, gyvenant pagal religines taisykles, viskas daug paprasčiau. Visada turėtų būti aišku, kas juoda, o kas balta, kaip reikia elgtis ir kaip šiukštu negalima, ką ir kada valgyti ir ko negalima, ką mylėti, kada vesti, kaip rengtis ir t.t. Islamas, kaip „jauniausia“ didžioji religija (prasidėjusi 632 m.) gali pasigirti daugelio gyvenimo aspektų aprašymu ir įrėminimu. Taisyklės, pagrįstos šimtametėmis tradicijomis turėtų supaprastinti kasdienybę, deja, taip ir daro… Rašau, „deja“ nes per tokį trumpą laiką, kurį praleidau čia, jau labai ryškiai apstebėjau, ką daro toks supaprastintas ir įrėmintas gyvenimas. Ir čia, manau, nėra vien Islamo klausimas… Dingsta kūrybingumas, aistra patirti naujoves, dingsta emociniai ekstremumai, o svarbiausia, neugdomas noras pažinti, atrasti, sužinoti, kvestionuoti…!
Šventė, netekusi prasmės, paralelė su Kalėdomis?
Kitas aspektas, galbūt mums visiems šiek tiek artimesnis, šios didelės šventės buitinis panašumus su mūsų taip sureikšminamomis Kalėdomis. Žinoma, nesupraskite klaidingai, rašau tik iš savo bokšto, tačiau tam bokštui labai stiprią įtaką daro komersalizacija, vartotojiškumas, parodomasis šventinis gerumas ir t.t., sukylantys prieš pat „didžiąsias“ šventes. Taip pat ir čia. Per Eid‘ą kiekvienas vyras savo šeimos moterims turi padovanoti pinigėlių. Už tuos pinigėlius moterys bėga pirktis visko, ko širdis geidžia – dažniausiai drabužių ir kosmetikos. Praktiškai, dovanų čekiai mūsų standartais, ar gi ne?
Savo studentų klausiau, ką gi jiems reiškia šis Eid‘as? Savo didžiais nuostabai – o juk kažkodėl maniau, kad musulmonai bus būtinai labiau atsidavę savo tradicijoms, būtinai kažkaip giliau suvoks šventes ir jiems jos bus „tikros“, ne taip, kaip mums, vakariečiams… – gavau šalto vandens kibirą ant savo perkaitusių smegenų.
Pasirodo, mes labiau panašūs, nei aš eilinį sykį buvau maniusi. Vėlgi, mano pamatinė nuostata, kad visi mes tik žmonės, pasitvirtino…
Šeimos, giminės ir draugų susiėjimai – būtinybė per Eid‘ą, būtinybė per Kalėdas. Juk neįsivaizduojame, kaip galima nesusimatyti, nesusiskambinti, neaplankyti tų, kurie mums svarbūs arba norime parodyti, kad svarbūs.
Valgiai – nekalbant apie 12 Kūčių patiekalų, visad žiemos šventės asocijuojasi su nukrautais stalais, persivalgymu ir tingumu prie stalo – galbūt supaprastinu, bet paskaičiuokit, kiek laiko praleidžiate Jūs ar jūsų šeimos moterys virtuvėje ir suprasit, kad tokia jau skani teisybė. Čia maisto gaminimas yra buvimo kartu neatsiejama dalis. Mėsa per šią šventę ruošiama įvairiais būdais, nuo mums pažįstamų šašlykų ant iešmų iki faršo maišyto su įvairiom daržovėm ir prieskoniais taip pat kepamo ant iešmų. Stalai nukrauti tradiciniais ryžių ir mėsos troškiniais, vaisia ir daržovės, saldumynai ir datulių bei citrinų gėrimai. Kavos ir arbatos gėrimas su sausainiais yra būtinybė, praktiškai galima įžeisti žmogų, atsisakius.
Apsipirkimai ir pasipuošimai, draugiški pasišnekėjimai apie nieką, poilsis nuo darbo – jaučiuosi aprašanti mūsų šventinį laikotarpį. O kaip jums visa tai skamba?
Pabaigai, praleidusi čia jau daugiau nei mėnesį, dar kartą įsitikinau, kad visi mes norime tų pačių dalykų – ramybės, saugumo, paprastų džiaugsmų, patikimos buities. Religija, tradicijos, nacionaliniai charakteriai – tai tik bėgiai, kuriais tautos pasirenka važiuoti, tačiau apsidairius pro traukinio langą norisi matyti labai panašius malonius akiai vaizdus.
Celine
lapkričio 14, 2011 at 10:13 (Uncategorized)
Dion yra labai populiari tarp Palestiniečių vyrų. Kaskart kai išgirstu ją čia (pvz vakar sporto salėje, kurioje buvau vienintelė mot lyt atstovė), negaliu sustoti šypsotis Ir kartais pagalvoju, kad jos dainos labai prisidėjo prie čionykščių vyrų romantizmo, kartais keistai pasireiškiančio jautrumo ir švelnumo arba bent jau išreikšto šių dalykų poreikio.
Na, ir kaip mano vietiniai draugai sako – sirijosly??? Muzika čia labai skiriasi nuo mums įprastos, manau, kad ji taip pat lipdo būdą ir charakterį. Rokas, net ir lengvas čia nelabai limpa, matyt jų gyvenimo spektras kaip nuo lengvo roko iki sunkaus metalo…
Visa laimė, kad man Celine irgi patinka, tai būna progų paniūniuoti kartu su kokiu pulku vaikinukų
Gyvenimas gražus..!
Slaughter
lapkričio 6, 2011 at 11:02 (Uncategorized)
Beveik Kalėdos, tik kad musulmonų ir niekas negimė ir nemirė, išskyrus avį… Eid mubarak
Vėliau – daugiau aprašymo
