gruodžio 19, 2011 at 18:25 (Uncategorized)
550 Palestinian political prisoners were released from Israeli jails yesterday according to the prisoners’ exchange agreement.
People were celebrating, crying, shouting, running – basically, going crazy in a happy way.
It was touching moments to witness how a 18year old boy hugs his mother after 2 years in prison… how he lifts his 3 year old brother and kisses his cheeks…
gruodžio 14, 2011 at 16:24 (MAG (mano asmeninis gyvenimas))
Sveiki ir vėl, seniai nerašiau. Niekaip nekilo rankos, visko tiek vyko aplinkui ir manyje, kad matyt net per daug. Dažniausiai, kai jau labai labai kas nors manyje nerimsta, norisi imti ir rašyti, galbūt dažniausiai, kai bloga… o kai bloga, tada jaučiuosi vieniša, o kai vieniša, tada turiu laiko, o kai turiu laiko ir su niekuo juo negaliu pasidalinti, norisi bent jau užimti save rašliavom… Taigi, išeina, kad nesijaučiau blogai ir nesijaučiau vieniša 
Dabar tiesiog pasiilgau rašymo, trūksta struktūros mintyse ir mąstau, kad jei paversiu mintis juodomis avimis, pasidarys aiškiau.
Esu viena kambaryje, kurį užildo korano citavimas, sklindantis iš visų pusių garsiakalbių, šildytuvo šviesa ir mano mažos kalėdinės eglutės girliandų įvairiaspalvis mirgėjimas
Šiandien grįžau iš keturių dienų „komandiruotės“ vakarų krantų šiaurinėje dalyje ir radau staigmeną
O! Baigėsi koranas, tai dabar galiu vėl įsijungti vakarietiškas kalėdines daineles Man jau ne pirmą kartą pavyksta Kalėdas švęsti ne su šeima ir ne namie (kur jie bebūtų…), tad ir dabar nesu baisiai nustebus mintimis ir jausmais, kurie aplankė šiandien ir lankys iki pošventinio laikotarpio…
Tačiau šįkart man labai aiškiai kristalizuojais, kas man tos Kalėdos. Ką jos man reiškia ir ko ne. Ko aš iš jų noriu ir ko, ne.
***
Jenin miestelyje, o tiksliau, pabėgėlių stovykloje buvome dviese – kolegė savanorė Summereen ir aš. Komandiruotės tikslas buvo atrinkti svarbią informaciją ir struktūruoti būsimus ryšius tarp stovyklos ir kelių Londono rajonų, jų bendruomenių centrų.
Sutikome daug žmonių, pamatėme daug vaizdų ir išgirdome baisių tiesų… Kas dar negirdėjote, kad rekomenduoju pažiūrėti filmą „Jenin Jenin“, tai dabar išgirskite:
Kalbėjomės su keliais žmonėm iš to filmo… Priėjau tokią emocinę ir jutiminę būklę, kai labai skaudu už kažką kitą ir logiška būtų verkti, bet negaliu. Taip skaudu, kad veidas tik sustingtsa ir širdis ima permušinėti. Taip skaudu, kad jaučiuosi nulis ir noriu visą šitą nulį atiduoti, kad tik daugiau niekada kitiems neatsitiktų nieko, nuo ko pasidaro taip skaudu…
Ši nuostabi, šilta moteris beveik prieš dešimt metų neteko savo vyro per Jenin pabėgėlių stovyklos 10-ies dienų apsuptį ir skerdynes. Ji liko su penkiais mažamečiais vaikais, kurie dabar gražiai užaugę… Jos nužudyto vyro brolio ir jos sesers vyro likimai tokie pat – Izraelio kariuomenė nieko nepasigailėjo…
Sutikome vyrą be rankos, ją nusinešė IDF per stovyklos apgultį, sutikome vaikus, kurie gali pasakyti taip:
Vieną vakarą, pažiūrėjus tą filmą ir nesugebėjus išspausti ašaros, supratau, kad dabar noriu paskirti maksimaliai savo jėgas ir laiką Palestinai. Tegu mane velnias (Izraelis) traukia kur tik nori, bet aš netylėsiu ir nesėdėsiu rankų sudėjus! Pamačius tai, ką aš pamačiau ir išgirdus tai, ką mano ausys girdėjo, nusikaltimas prieš save ir prieš pasaulį būtų nieko nedaryti…
Taigi mano Kalėdos… bus Betliejuje, kurgi galėtų būti dar simboliškiau ir kartu ironiškiau…
mano Kalėdos bus naujų draugų apsuptyje, tarp kurių yra įvairių rasių, spalvų, religijų žmonių ir, matyt, tai mano didžiausias pasiekimas gyvenime…
Linkiu Jums ramybės. Dvasinės ramybės. Linkiu atsijoti pelus nuo grūdų…ir nesivaikyti pelų…
Jei skaitote šį įrašą, labai gali būti, kad myliu Jus
lapkričio 30, 2011 at 19:45 (Uncategorized)
lapkričio 14, 2011 at 10:19 (My beliefs)
Biblijiniai personažai mums visiems daugiau ar mažiau pažįstami – Dievo patikėtinis Abraomas turėjo du sūnus – Izaoką ir Išmaelį. Galbūt nustebsite sužinoję, kad didžioji dalis biblijos yra pripažįstama ir labai gerbiama Islamo religijoje. Dalis pranašų ir šventųjų yra tie patys, jų nuopelnai religijai yra pripažįstami ir lygiai taip pat reikšmingi abiejose religijose. Atrasdama tokius dalykus, vis dažniau pagalvoju – na, tai ko gi šitaip nesutarti, jei net pagrindinis pasiteisinimas (religija) neturi tiek daug skirtumų…?
Taigi, kaip žinoma, Dievas paprašė Abraomo paaukoti vieną savo sūnų, norėdamas patikrinti pasitikėjimą, atsidavimą. Deja, dažnai, ne tik dievai ir visiškai ne dieviškai nori patikrinti mūsų pasitikėjimus ir atsidavimus… Abraomas, žinoma, sutiko ir vieną ankstų rytą nusivedė Išmaelį ant kalno, kur buvo nusprendęs jį paaukoti Dievui. Kaip rašoma, angelas Gabrielius nusileido pačiu laiku ir sustabdė Abraomą, kuris jau buvo savo pasišventimu įrodęs nekvestionuojamą meilę Dievui ir liepė padėti peilį į šalį. Visi liko gyvi, sveiki ir laimingi, išskyrus avį, kurią Abraomas visgi nusprendė paaukoti Dievui. Kuo daugiau galvoju, tuo mažiau suprantu, kodėl kraujo praliejimas tais laikais (ir šiais) yra toks tvirtas atsidavimo ženklas…
Ir štai iki šių dienų avies aukojimas yra išlikęs Islamo religijoje švenčiant 12 mėnesių pagal mėnulio kalendorių pabaigą. Kitaip tariant, labai artima prasmė mūsų Kalėdų šventimui, nes pagrindiniai tikslai yra būti su šeima, prisiminti visus pamirštus, sergančius, gyvus ir mirusius, apglėbti artimuosius dėmesiu, dovanomis, šiluma, dažnu atveju per susitikimus, skanumynus ir bendrus susėdimus prie vaišių stalo.
Avies aukojimas iš arti
Kai buvau maža, kaip ir daugelis tuometinių vaikiukų, turėjau laimę leisti dienas kaime. Kaimas buvo paprastas su visais jam pritinkamais įvykiais, vienas iš jų, žinoma, gyvulių skerdimas. Pamenu, kaip girdėdavau žviegiant kiaules ir užuosdavau svilėsių kvapą. Visa tai nekeldavo jokių rimtesnių klausimų, galbūt dėl to, kad buvau vaikas, o galbūt dėl to, kad naminio gyvulio skerdimas atrodė labai natūralus reikalas norint valgyti mėsą.
Taigi, kai sužinojau, kad viena mūsų savanorė su savo sese, gyvenančia Londone nupirko avį ir nori ją paaukoti, bei mėsą išdalinti skurstantiems, apsidžiaugiau dėl galimybės pamatyti viską iš arti. Kraujo nebijau, mėsą valgau, tad nenujaučiau jokių galimų keblumų dėl būsimų vaizdų.
Ankstyvą šventinės dienos rytą dviese su filmuojančia savanore atkeliavome į vieną kiemą, kur pirmas pritrenkiantis vaizdas buvo siena. Ta pati siena, kuri juosia beveik visą vakarų krantą, atskirdama jį nuo dabartinio Izraelio. 8 m aukščio betoniniai blokai tiesiog stūkso žmonių kieme. 2004 m. Kareiviai atkeliavo su nurodymu statyti sieną vieno metro atstumu nuo namo, kitaip tariant paimti visą šeimos žemę ir nepalikti absoliučiai jokios teritorijos už namo ribų. Po ilgų ginčų, siena buvo pastumta apie 8 metrus, tačiau šio kiemo neužteko išlaikyti visoms turėtoms avims, keliems žirgams, vištoms ir kitiems ūkiniams dalykams. Žmonės pardavė avis, žirgą ir dalį savo ūkinių rakandų, tiesiog nebebuvo jokių galimybių visa tai išlaikyti. Siena buvo apkarstyta kameromis, kurios visą parą filmuoja viską, kas vyksta name ir kieme. Karinė stotelė įrengta keli šimtai metrų nuo namo, atimtame iš Palestiniečių name.
Kaip jau matyt pastebėjote, labai ilga įžanga mano. Avis vis neskerdžiama ir neskerdžiama. Ilgos įžangos priežastis yra viena – noriu Jums parodyti kuo platesnį vaizdą ir leisti pajusti atmosferą ne tik kalbant apie vieną detalę, bet pasiūlant apžvelgti kuo daugiau. Juk įžengus į tam tikrą naują vietą susidarome įspūdį apie ją naudodami beveik visus savo pojūčius. Noriu, kad skaitydami pajustumėte daugiau nei vien sausus žodžius.
Dažnai žmonės manęs klausia, ar rašau savo nuomonę ir pretenduoju pateikti ją kaip objektyvius faktus? Viešai ir oficialiai prisipažįstu – skaitant mano rašinius, reikia sugebėti atsijoti, kur yra faktai, o kur mano subjektyvios emocijos, jausmai ir nuomonė.
Pasipraktikuokime – siena, atkertanti Vakarų krantą nuo likusios okupuotos Palestinos teritorijos – faktas; siena, pastatyta žmonių kiemuose – taip pat faktas, žmogaus teisių pažeidinėjimai apribojant judėjimo, susirinkimo, žodžio laisves – taip pat faktai. Mano pamąstymai religiniais aspektais, užmetimai kotraversiškų ir galbūt nelabai priimtinų klausimų apie tradicijas, religijos poveikį ir kitus „nusistovėjusius“ dalykus– yra visiškai subjektyvus dalykas. Nebandžiau ir nebandysiu primesti savo „bedieviškumo“, kosmopolitiškumo ar dar kokio „-umo“. Tačiau visgi vieną dalyką bandysiu labai aiškiai parodyti – neteisybę, kurią patiria Palestiniečiai. Nesiryžtu siūlyti sprendimų, bet žinau viena – abi tautos turi turėti lygias teises bent jau pasisakyti, būti išklausytiems. Deja, kol kas, kaip ir visais laikais, balso teisę turi tik stiprieji politinės arenos žaidėjai.
Taigi, įžengus į šeimos kiemą, šešėlį meta aukšta siena, jauni ir pagyvenę vyrai renkasi aplink avį, atvestą iš atskiro gardo ir mintyse kalba maldeles, dėkodami dievui. Halalo būdu paskerstas gyvulys turi būti neišgąsdintas, staigiai padurtas ir tai darant turi būti sukalbėta malda. Tik kai avis sutrukčiojo paskutinį kartą, supratau, kad nebuvo jokio garso, nei vieno „me“, kas pasirodė keista ir netikėta. Gerklės perpjovimo akimirką visi nutilo ir įsitempė, nežinau, su kokiom mintim ar maldom galvose, bet tylos strėlė persmelkė ir mane, tiesa, aš meldžiausi tik, kad kuo greičiau ta avelė išleistų paskutinį kvapą… Nuo šio momento viskas vyko labai sklandžiai, greitai ir profesionaliai: nupjaunama galva ir iškarto pradedama išdarinėti, tiesa, tai labai atidžiai atliko keturiolikmetis berniukas, kurį stebėjo jo jaunesni broliai ir pusbroliai; nuleidžiamas kraujas, lupamas kailis, kabinama ant kablio, pjaunama išilgai, po žarnelę ir pūslelę išimami visi vidaus organai, leidžiama ištekėti paskutiniams kraujo lašams – mano didžiai nuostabai jo nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, ir ceremonija baigta! Pačiomis paskutinėmis minutėmis pasklido itin nemalonus kvapas, aš nuleidau foto aparatą ir, savo nelaimei, pradėjau mąstyti… Viso proceso metu buvau apsiginklavusi savo skydu – foto aparatu, žiūrint pro objektyvą viskas atrodo kitaip, daug tolimiau ir galbūt ne taip stipriai „bado akis“, tarp realybės ir manęs atsiranda kritinis žvilgsnis, kuris ieško geresnio kadro, geresnės pozicijos, įdomesnių rakursų ir pan. Nėra per daug laiko galvoti apie patį veiksmo turinį… ir tai apsaugo nuo staigių emocijų veiksmo metu.
Nuleidus foto aparatą, pajutus labai nemalonų kvapą, pakviestai prie stalo ir aprodytai visą ūkį, namą pasijutau silpna ir pažeidžiama. O dar priešais akis garavo jau paruošti kai kurie mėsos gabaliukai iš tik ką kvėpavusios avies. Nusprendžiau tądien pabūti vegetare – viskas atrodė perdėm gyva ir siurrealu.
Prie viso to, prisidėjo ir namų šeimininkas, kuris, būdamas labai padorus žmogus, pradėjo mums pasakoti apie dievo kelią, islamo taisykles ir religinį gyvenimo suvokimą. Taip, jis buvo teisus, gyvenant pagal religines taisykles, viskas daug paprasčiau. Visada turėtų būti aišku, kas juoda, o kas balta, kaip reikia elgtis ir kaip šiukštu negalima, ką ir kada valgyti ir ko negalima, ką mylėti, kada vesti, kaip rengtis ir t.t. Islamas, kaip „jauniausia“ didžioji religija (prasidėjusi 632 m.) gali pasigirti daugelio gyvenimo aspektų aprašymu ir įrėminimu. Taisyklės, pagrįstos šimtametėmis tradicijomis turėtų supaprastinti kasdienybę, deja, taip ir daro… Rašau, „deja“ nes per tokį trumpą laiką, kurį praleidau čia, jau labai ryškiai apstebėjau, ką daro toks supaprastintas ir įrėmintas gyvenimas. Ir čia, manau, nėra vien Islamo klausimas… Dingsta kūrybingumas, aistra patirti naujoves, dingsta emociniai ekstremumai, o svarbiausia, neugdomas noras pažinti, atrasti, sužinoti, kvestionuoti…!
Šventė, netekusi prasmės, paralelė su Kalėdomis?
Kitas aspektas, galbūt mums visiems šiek tiek artimesnis, šios didelės šventės buitinis panašumus su mūsų taip sureikšminamomis Kalėdomis. Žinoma, nesupraskite klaidingai, rašau tik iš savo bokšto, tačiau tam bokštui labai stiprią įtaką daro komersalizacija, vartotojiškumas, parodomasis šventinis gerumas ir t.t., sukylantys prieš pat „didžiąsias“ šventes. Taip pat ir čia. Per Eid‘ą kiekvienas vyras savo šeimos moterims turi padovanoti pinigėlių. Už tuos pinigėlius moterys bėga pirktis visko, ko širdis geidžia – dažniausiai drabužių ir kosmetikos. Praktiškai, dovanų čekiai mūsų standartais, ar gi ne?
Savo studentų klausiau, ką gi jiems reiškia šis Eid‘as? Savo didžiais nuostabai – o juk kažkodėl maniau, kad musulmonai bus būtinai labiau atsidavę savo tradicijoms, būtinai kažkaip giliau suvoks šventes ir jiems jos bus „tikros“, ne taip, kaip mums, vakariečiams… – gavau šalto vandens kibirą ant savo perkaitusių smegenų.
Pasirodo, mes labiau panašūs, nei aš eilinį sykį buvau maniusi. Vėlgi, mano pamatinė nuostata, kad visi mes tik žmonės, pasitvirtino…
Šeimos, giminės ir draugų susiėjimai – būtinybė per Eid‘ą, būtinybė per Kalėdas. Juk neįsivaizduojame, kaip galima nesusimatyti, nesusiskambinti, neaplankyti tų, kurie mums svarbūs arba norime parodyti, kad svarbūs.
Valgiai – nekalbant apie 12 Kūčių patiekalų, visad žiemos šventės asocijuojasi su nukrautais stalais, persivalgymu ir tingumu prie stalo – galbūt supaprastinu, bet paskaičiuokit, kiek laiko praleidžiate Jūs ar jūsų šeimos moterys virtuvėje ir suprasit, kad tokia jau skani teisybė. Čia maisto gaminimas yra buvimo kartu neatsiejama dalis. Mėsa per šią šventę ruošiama įvairiais būdais, nuo mums pažįstamų šašlykų ant iešmų iki faršo maišyto su įvairiom daržovėm ir prieskoniais taip pat kepamo ant iešmų. Stalai nukrauti tradiciniais ryžių ir mėsos troškiniais, vaisia ir daržovės, saldumynai ir datulių bei citrinų gėrimai. Kavos ir arbatos gėrimas su sausainiais yra būtinybė, praktiškai galima įžeisti žmogų, atsisakius.
Apsipirkimai ir pasipuošimai, draugiški pasišnekėjimai apie nieką, poilsis nuo darbo – jaučiuosi aprašanti mūsų šventinį laikotarpį. O kaip jums visa tai skamba?
Pabaigai, praleidusi čia jau daugiau nei mėnesį, dar kartą įsitikinau, kad visi mes norime tų pačių dalykų – ramybės, saugumo, paprastų džiaugsmų, patikimos buities. Religija, tradicijos, nacionaliniai charakteriai – tai tik bėgiai, kuriais tautos pasirenka važiuoti, tačiau apsidairius pro traukinio langą norisi matyti labai panašius malonius akiai vaizdus.
lapkričio 14, 2011 at 10:13 (Uncategorized)
Dion yra labai populiari tarp Palestiniečių vyrų. Kaskart kai išgirstu ją čia (pvz vakar sporto salėje, kurioje buvau vienintelė mot lyt atstovė), negaliu sustoti šypsotis Ir kartais pagalvoju, kad jos dainos labai prisidėjo prie čionykščių vyrų romantizmo, kartais keistai pasireiškiančio jautrumo ir švelnumo arba bent jau išreikšto šių dalykų poreikio.
Na, ir kaip mano vietiniai draugai sako – sirijosly??? Muzika čia labai skiriasi nuo mums įprastos, manau, kad ji taip pat lipdo būdą ir charakterį. Rokas, net ir lengvas čia nelabai limpa, matyt jų gyvenimo spektras kaip nuo lengvo roko iki sunkaus metalo…
Visa laimė, kad man Celine irgi patinka, tai būna progų paniūniuoti kartu su kokiu pulku vaikinukų
Gyvenimas gražus..!
lapkričio 6, 2011 at 11:02 (Uncategorized)
Beveik Kalėdos, tik kad musulmonų ir niekas negimė ir nemirė, išskyrus avį… Eid mubarak
Vėliau – daugiau aprašymo
lapkričio 5, 2011 at 02:45 (MAG (mano asmeninis gyvenimas))
Kai dienos vejasi naktis, o naktys tingiai slenka iš tamsos į ryto žarą… Kai norisi pabėgti nuo tamsos, o ji lėtai apsikabina ir nepaleidžia… Kai dienos saulė, vėjas ir debesys tiesia draugišką ranką ir ją paduodant išdavikiškai trukteli ir palieka su pasitikėjimo neverta naktimi… Kai širdis sustoja naktį, o kvėpavimas grįžta dieną…
Kai taip būna, vienintelis dalykas, kurio norisi, nelikti vienam… Regis, vienas kūnas nebežino, kur pasidėti, regis jis vienas nemoka apsižvalgyti ir atrasti sau vietos, jam reikia dar poros akių, rankų ir kojų.
Vienos mintys kaip balti skalbiniai palikti džiūti lauko vidury, plėvesuoja pavėjui be valios ir be galimybės pakeisti vėjo kryptį…
Viena širdis daužosi krūtinėje, kažkada taip mylėtoje ir mylinčioje ir bando nepaspringti savo pačios sukurtoje baimėje… Ta pati širdis dalinasi į tūkstančius šipulių ir žada niekad vėl netapti vieniu…
Ta pati nepasiduodanti širdis geria atgailos sumišusios su piktdžiugiškumu kraują ir trokšta rando, skausmingo rando, kurį bet kada palietus, atsimintum šią pamoką…
Kai dienos vejasi naktis ir kūnas uždainuoja savo ramybės dainą, o protas atsiduoda vangumo spąstams, norisi negyventi savo kūne ir savo prote, norisi pabėgti į kūną be atminties, be skausmo, be pojūčių ir be ateities…
spalio 30, 2011 at 16:26 (MAG (mano asmeninis gyvenimas))
Laikas įsibėgėjo, pamokos vyksta pilnu tempu, darbo savaitė nuo šeštadienio iki trečiadienio – prie ketvirtadienio ir penktadienio savaitgalio vis dar sunku priprasti, tačiau penkių darbo dienų nuovargis padaro savo darbą ir trečiadienio vakare norisi ištiesti kojas ir nesijaudinti dėl rytdienos darbų.
Penktadieniais ir Izraelyje ir Palestinoje gana sudėtinga nusigauti iš vienos vietos į kitą, nes abiems tautoms tai maldų diena, tad norint kur nors nuvykta, labiausiai reikia pasikliauti naujais nelabai pamaldžiais draugais su nuosavais automobiliais – kartais mąstau, kad tai yra gana ironiška, nes mano vakarietiškus poreikius šiuo atveju gali patenkinti tik netradiciniai vietiniai gyventojai. Nors jiems būnant netradiciškiems yra gana nelengva būtent dėl didžiosios daugumos, kurie gyvena tik ant religijos ir tradicijų bėgių.
Šį kartą įrašą paskirsiu savo kasdieniam darbui universitete, gimnazijoje ir miestelio jaunimo užimtumo centre.
Al Quds Universitetas
Pradėkim nuo to, kad Al Quds arabiškai reiškia Jeruzalė, tad visiškai nestebina, kad šiam universitetui suteiktas simbolinis „prarastojo miesto“ pavadinimas. Keli faktai apie Jeruzalę: daugelis vakarų kranto gyventojų turi žalias tapatybės korteles, kurios reiškia, kad asmuo negali išvykti iš vakarų kranto. Vienintelis atvejis, kai asmuo išleidžiamas – medicininiai poreikiai, tačiau medicininiam leidimui gauti reikia įrodyti, kad atvejis tikrai rimtas, o dažnu atveju to įrodyti negalima neaplankius ligoninės, kuri yra už sienos… ir taip galima tęsti ir tęsti istorijas. Užburtas ratas dažnu atveju demotyvuoja, žmonės pasiduoda ir Izraelis palengva pasiekia savo tikslų: žemė be gyventojų.
Taigi, būtent dėl to, didžioji vakarų kranto gyventojų dalis po sienos pastatymo (pradėta 2002, baigta 2004) nėra buvę Jeruzalėje, jų brangiame gražiausiame mieste. Galbūt kam nors iš jūsų yra tekę lankytis Jeruzalėje ir jos apylinkėse? Iš savo patirties tegaliu pasakyti, kad kai vedžioja po miestą vietiniai (palestiniečiai) susidarai visiškai kitokį įspūdį, nei vedžiojamas gidų ar vietinių izraeliečių – kai kuriomis temomis labai patogu kalbėtis, o kai kurios visiškai neliečiamos. Pavyzdžiui, aktualiausia ir jautriausia tema yra rytų Jeruzalė, kur arabai, palestiniečiai, musulmonai gyvena nuo neatmenamų laikų – šiuo metu tą miesto dalį intensyviai kasinėja, norėdami įrodyti, kad čia žydų tauta gyveno nuo Dovydo laikų. Žinoma, atkasa labai daug vertingų archeologinių radinių, tik bėda viena – remdamiesi šiais radiniais, griauna dešimtis palestiniečių namų ir planuoja įrengti parkus tose vietose. Galbūt istorikai su manimi nesutiks, bet čia dažnai sklando etninio valymo terminas. Jis labiau rafinuotas, nei praėjusio amžiaus pradžioje ir viduryje, tačiau tikslas visiškai toks pat. Sunku apie tai ramiai rašyti, galvoti, kalbėti, juk kalbam apie bandymą nušluoti tautą nuo žemės paviršiaus…
Kalbant apie Palestiniečių demografiją, reikia pasakyti, kad tai yra „jauna“ tauta – trečdalis gyventojų – jaunimas (iki 30 m.), šeimos yra didelės ir vaikai yra labai laukiami. Vis pagalvoju, kad dar mano seneliai buvo iš labai gausių šeimų, mano mama – iš penkių vaikų šeimos – beveik dvigubai mažesnės, nei jos mama, o aš esu vienturtė, tad demografija per kelias kartas labai sumažėjo. Čia, tradicijos ir išsilavinimas daro savo – kartais, šie du dalykai kertasi, tačiau tik žalioje jaunystėje, vėliau viskas grįžta „į vėžes“- santuoka, vaikai, darbas, vaikai, dažnu atveju, nelaiminga santuoka, tačiau viskas atidžiai slepiama po hidžabais, šypsenomis ir draugiškumu, po kasdiene rutina ir tikėjimu į dievą, po tradicijų skraiste, kuri neleidžia išsibarstyti bendruomenės pamatams, vienija.
Tradicijos yra be galo svarbus vienybės svertas, tačiau ypač šiuo metu, nepriklausomos valstybės ir taikos noras yra antras esminis svertas, vienijantis, o kartais ir išskiriantis visuomenę. Visi mano sutikti studentai, nepriklausomai nuo to, ką studijuoja, pirmiausia nori aptarti Palestinos politinę situaciją, o tada pereiti prie socialinių santykių, moterų ir vyrų vaidmenų visuomenėje, tradicijų skirtumų tarp rytų ir vakarų.
Al Quds universitetas yra vienas didžiausių vakarų krante, čia studijuoja apie 13.000 jaunų žmonių, yra inžinerijos, kalbų, psichologijos, verslo, pedagogikos, medicinos fakultetai, kurie ruošia ne tik bakalauro studijų programas, bet ir magistro, bei daktaro. Rašydama Jums beveik visad ateinu į universitetą – labai gera atmosfera. Visi zuja aplinkui, gyvenimas vyksta pilnu tempu, galbūt per drąsu būtų sakyti, kad tai yra užuovėja nuo išorinio pasaulio, tačiau čia tikrai viskas pagyvėja. Kita vertus, juk tai jaunų žmonių natūra, o dar sudėjus tą natūrą su mokslu, viskas nušvinti šiek tiek pozityvesnėmis spalvomis, ar ne?
Prie vienos iš šviesesnių spalvų galbūt galima būtų priskirti ir mūsų, savanorių, atvykimą bei darbą su studentais. Po gana ilgų ir komplikuotų susitikimų su administracija ir dėstytojais, pagaliau mums leido susitikti su studentais. Susitikimai buvo nelengvi ne tik dėl kalbinių trukdžių, bet labiausiai dėl visiškai kitokio suvokimo, ką gi su tais studentais reikia ir galima daryti. Pirmiausia, didžioji dalis dėstytojų yra tiesiog savo srities specialistai, tačiau pedagoginių žinių visiškai neturi arba jos atgyvenusios ir, mano nuomone, daugiau žalos gali pridaryti, nei naudos. Antra, dėstytojai mano, kad jei mes kalbame geriau angliškai, nei bet kas kitas universitete, mūsų atsakomybė būtų tiesiog „dėstyti“ anglų kalbą ir bandyti paaiškinti, kad mes ne mokytojai, dėl to negalime dėstyti jokio dalyko, yra labai sudėtinga. Būtent dėl šių priežasčių, neformalaus ugdymo suvokimas yra sunkiai prieinama sąvoka. Taigi, sutarėme, kad būtinai ugdysime bendravimo įgūdžius anglų kalba, tačiau tai darysime įvairiais būdais. Kol kas tegaliu pasidalinti vienu atsiliepimu po vieno užsiėmimo – tris metus studijuoju anglų kalbą universitete ir bendrai sudėjus visas paskaitas, nesu tiek daug kalbėjęs ir galvojęs, kiek per pusantros valandos užsiėmimą šiandien. O aš tiesiog suorganizavau mažus debatus studentus dominančiomis temomis!
Arabų Institutas
Antra vieta, kurioje dirbame du pusdienius per savaitę yra privati gimnazija, Arabų Institutas. Ši mokykla sulaukia gana kontraversiškų atsiliepimų iš ją baigusių mokinių dėl religinių ir politinių pasirinkimų, tačiau vienas dalykas, kuriuo niekas neabejoja, tai aukštas mokymo lygis. Matant gyvenimą čia, mano mintys labai dažnai nuslysta į pažįstamus prisiminimus, taigi Lietuvą. Matyt, mūsų smegenys sukonstruoti tokiu būdu, kad be palyginimų neišeina pažinti kitų dalykų, tad ir aš, šios žemės boružėlė būdama, neapsieinu be bandymo palyginti. Arabų institutas yra labai tinkama vieta ieškoti panašumų su Lietuvos prestižinių vidurinio lavinimo įstaigomis. Vaikai, šiuo atveju čia tik berniukai, yra labai pareigingi, disciplinuoti, stengiasi gerai mokytis ir klauso „tiesų“. Tos „tiesos“ visur egzistuoja, tik visur jos skirtingos, argi ne? Čia tiesos dažnu atveju susijusios su istorinėmis, politinėmis ir religinėmis dogmomis, kas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Kai susitikome su mokyklos mokinių reikalų tvarkytoju, matyt Lietuvoje arčiausiai būtų geras socialinis pedagogas, jis mūsų prašė padėti moksleiviams išreikšti save. Žinoma, tokiu būdu bus lavinama jų anglų kalba ir sudorojami du zuikiai vienu šūviu. Turiu dvylikos berniukų grupę, su kuria susitinku du kartus per savaitę, paklausite, ką gi aš su jais veikiu – per pirmą „pamoką“ susipažinome, jie visai neblogai moka prisistatyti angliškai, gana gerai supranta, ką jiems sakau ir netgi kartais kūrybingai atsako į mano suktus klausimus. Vienas iš tokių klausimų buvo apie tai, ką jie norėtų veikti ir aptarti per mūsų susitikimus ateinančius tris mėnesius. Labiausiai vaikai norėjo kalbėti apie draugystę – kas tai yra, kaip reikia gerbti draugus ir kaip juos atrasti – argi ne nuostabi tema? Pagalvoju, kad mums visiems reikėtų dažniau susimąstyti, kas yra tas neapčiuopiamas, bet stiprus ir reikalingas draugystės pojūtis. Kitos temos buvo dar įdomesnės – diktatūra ir demokratija! Priminsiu, kad šie berniukai yra 8 ir 9 klasių moksleiviai. Vaikai domisi kitų valstybių istorija, geografija. Mano laimei, neliečia religinių temų. Tiesą pasakius, mane tai nustebino, nes visi vyresni paaugliai ir suaugę visada nori pasidalinti savo supratimu apie vakarų ir rytų kultūras ir religinius skirtumus. Dažnu atveju, labai sunku paaiškinti, kad yra žmonių, kurie netiki jokiu dievu, bet kol kalbama tiesiog apie kitas religija, tol viskas dar būna jiems gana aišku. O ką jūs manote, mieli skaitytojai, ar sutinkate, kad „bedieviai“ irgi turi teisę tikėti? Tikėti, kad nėra dievo?
Taigi, su vaikais dirbu naudodama žaidimus, diskusijas, kitaip tariant, neformalaus ugdymo metodus. Piešiame, fotografuojame, rašome, kalbamės, klausinėjame – domimės. Mano kukliu supratimu, privesti vaikus kvestionuoti kiek įmanoma daugiau dalykų yra sveika. Kritinis mąstymas, šiuo atveju, yra mano taikos pypkė. Ar suveiks, papasakosiu vėliau.
Dar Assadaqa – mūsų centras. Pavadinimas vėlgi simbolinis – draugystės namai. Čia ateinu kas dieną ir, matyt, pasakoti apie šį centrą yra lengviausia, nes jo tikslai yra labai panašūs į bet kokio jaunimo, bendruomenės centro, visame pasaulyje. Yra tam tikri užsiėmimai konkrečiu laiku, kuriuos vedame mes, savanoriai – dramos, meno, fotografijos, anglų kalbos – o likusiu laiku vaikai, paaugliai gali tiesiog ateiti, prisėsti prie kompiuterių, pasikalbėti neformalioje aplinkoje su suaugusiais arba tiesiog pabūti su savimi ir savo draugais be jokių įsipareigojimų. Tai gana svarbu, nes kai tik jie išeina už centro ribų, jie pakliūna į niūrią realybę, kur juos bet kada gali suimti, kur jie turi atmerkti akis pakaušyje, galvoti, ką sako ir kur eina.
Tiesa, su laiko suvokimu vaikams ir vietiniams suaugusiems yra gana sudėtinga, laikrodis sau, o žmonės sau. Na, nebent penkios maldos per dieną gali indikuoti apytikslį laiką. Bet nieko, šiaip ne taip tvarkomės, su šypsena primenama, kad jei vėluojate, prarandate laiką, kurį galime efektyviai išnaudoti užsiėmimų metu. Gal link projekto pabaigos kas nors gero iš to išeis.
