Vidinės kovos

10 kovo, 2015 13:39 (Uncategorized)

Po dviejų mėnesių Nigerijos šiaurės vakaruose, imu po gabalėlį savo sukaustytos nugaros atpalaiduoti ir suprasti, pajusti dalykus, kuriuos sudėtinga nupasakoti, o dar sudėtingiau apibrėžti, sudėlioti į tam tikrus rėmus, kuriais galima būtų apkarstyti vidinių namų sienas ir jaustis labai išsilavinusiu, mačiusiu pasaulį ir suprantančiu, kas, kur ir kodėl vyksta.

Kasdien sutinku po keliolika įvairiausių žmonių, kelis jų matau bent kartą per savaitę, grįžtam prašyti naujos informacijos – politinės partijos, policija, žurnalistai, rinkiminės komisijos – jau žinom varganus kabinetus, privažiavimus ir veidus. Su kitais, susitinkame daug rečiau, o galbūt tik kartą viso darbo metu. Kasdien pasikaustom nauja kantrybės ir šypsenų doze, nes niekad nežinai, kur ir kiek reikės laukti, kaip nuolankiai prašyti paaiškinti kokį mums nesuprantamą rinkiminį manevrą ar prigauti į akis meluojant… Karts nuo karto pasitaiko tokių kalbėtojų, kurie beria viską kaip iš vadovėlio, aiškina, kokie „mes, nigeriečiai“ esą apgavikai, vagys, korupcijos voratinkliais apaugę pavyduoliai, galintys oponentą sutrypti tikrąja ir perkeltine žodžio prasme, o tada apsisukę ant kulno paaiškina, kad „aš tai to gyvenime, prisiekiu aukščiausiuoju, nesu daręs ir taip daro tik tie kiti (kurie, kaip taisyklė, yra opozicijoje).

Kai apsilankai šimte kabinetų, kuriuose už stalo sėdintis ir mus pasitinkantis, paklaustas bet kokio tikslesnio, negu „daug arba mažai“ skaičiaus, pasiknebinėjęs tarp krūvos pageltusių ir aplamdytų popierėlių (kompiuteriai – dažniausiai neišpakuoti), pasako, kad jam reikia pasitikslinti… jau žiūri į tai su šypsena ir ramybe, nes supranti, kad kitaip nebus dar ilgai ir nėra čia ko rimtais tonais aiškinti, kad „šitaip negalima“… Labai aiškiai sau esu pasakius, kad mano darbas nėra net sau viduje susidėlioti, kas čia ką daro neteisingai, negerai ir netiksliai… Sunku, bet negaliu sau leisti manyti, kad savo vienu ar kitu pasakymu, parašymu turiu teisę manyti, jog suprantu geriau, jog galiu išplėšti iš konteksto, istorijos, paveldo, neokolonializmo, pseudokapitalizmo ir „vystymosi“ proceso vieną ar kitą žmogų ir savo viduje į jį žiūrėti su atlaidžia šypsena ar visažinio paplekšnojimu per petį…

Viena iš rimtesnių priežasčių, kodėl man patinka rinkimų stebėtojos darbas yra ta, kad tai yra puikiausia terpė man dirbti su savimi. Aš čia tik stebiu. Negaliu nieko komentuoti, aiškinti, parodyti, pavedėti „tinkamu“ keliu. Viskas, ką darau, tai stebiu, seku, įžvelgiu ir užrašau. Aš net negaliu pasakyti, jog tie keliolika jaunų žmonių, apsiginklavusių kardais ir mačetėmis, peiliais ir durklais, prisivartojusių narkotikų ir vos paeinančių tiesiai – matyt, nėra geriausia taktika laimėti žmonių balsus…

Plačiau siekia širdgėla dėl gilių socialinių properšų – dėl fantastinės moterų, asmenų, turinčių bet kokią negalę, neturtingųjų, ligonių, senų žmonių ir t.t.  diskriminacijos, absoliutaus ignoravimo ir nepripažinimo, kad šie žmonės yra tokie pat žmonės kaip „normalūs“ viduriniosios klasės vyrai. Tiesa, reikia pasakyti, kad „vidurinioji klasė“ čia šiek tiek kitaip išsivysčiusi, nei „musyse“. Ji nėra pagrįsta pinigais. Ji pagrįsta gentimi, pavarde, tėvo, senelio pozicija kalifate, ryšiais ir pan.

Bandau viltingai priimti tai, kad poreikis kaitai gali lėtai išaugti tik pačių žmonių viduje… Per kelias kartas, lėtą apsidairymą aplinkui ir atradimą, kad tik rūpindamiesi savimi ir lygiavertiškai kitais, galės (-ime) pasiekti tam tikro socialinio ir psichologinio saugumo.

Visa yra vienis.

Viskas yra taip tampriai susiję, kad dažnu atveju darome sau meškos paslaugą nusisukdami nuo to, kas nemaloniai bado akis ar atrodo „ne mano daržas“…