Myliupasauli's Blog

Kai ankstyvą vakarą leidžiasi saulė, kabojusi visą dieną tiesiai virš galvų – miestas tampa apelsininis. Dinozauriniai kalnai apsigaubia šešėliu ir po truputį slenka į naktį, tapdami siluetais. Jie tyliai ir ramiai guli apsupę spalvotą miestą.
Atsitokėju, kaip po kojomis sujuda žolė, prabėgus driežiukui ar pravažiuodama pypteli mašina, norėdama pabrėžti – aš atvažiuoju! Kartais, kai sėdžiu vienoje iš tokių „kalbančių“ mašinų ir matau save galino vaizdo veidrodėlyje, suprantu, kad nepažįsto tos merginos mėlynai pilkšvomis akimis…
Mašina vis pyyyp, o kartais ir pypt. Taip pypt pypt ir sąmonė grįžta, akys mato realybę, protas daro subjektyvias išvadas…
Žmonės gatvėje niekada niekur neskuba, nesuprantu, kodėl; ar saulė išsiurbia visą jų energiją ir norą nuveikti kuo daugiau, atrasti, suprasti, pamatyti…Nesuvokiu… Vaizdai sprogdina akis, kvapai riečia nosį. Kaip visa tai suvokti. Netelpa į mano nusibraižytus pasaulio rėmus. Žinoma, tie rėmai… ypatingai subjektyvūs… bet bijau, kad lygiai taip pat, kaip ir visų kitų, net tų, kurie mano pažįstą pasaulį…
Kaip skiriasi įpročiai, kaip jie priklauso nuo tų, kas nustato taisykles – gyvenimo būdo taisykles… Juk visiems žmonėms – kur ir kaip jie begyventų bėga kraujas, nemalonu ir skaida įsipjovus, visur naktis keičia dieną, o diena – naktį, mums reikia meilės ir saugumo jausmo…
Čia visi gyvena su grotomis ant langų ir durų. Visi – vagys, politikai, paprasti darbininkai, visiški varguoliai, kurių sienos ir lubos kartoninės, užsieniečiai… Čia, sako, yra tokių rajonų, kuriuose niekada niekas neturėtu eiti, nebent nori būti apiplėštas, ar dar blogiau, o kai pro tokius rajonus važiuojama su mašina – iš vidaus užsirakinama. Ir nepaisant visų šių mano teorinių žinių, man dar nė karto niekas nesiūlė narkotikų ar ko kito, nemačiau nemalonių vaizdų, negirdėjau šūvių, nepatyriau, ką reiškia panieka užsieniečiui, ypač jei jis nors truputį primena amerikietį…
Moterys ir vyrai slenka savo keliais, kuriuose negalioja kitų nustatytos taisyklės – vienas vietos jaunas gyventojas man paaiškino – mes turime geriausią pasaulyje civilinį ir baudžiamąjį kodeksus, tik niekas nesilaiko to, kas juose surašyta. Na ir ką gi galima atsakyti į tokį teiginį…
„Doors‘ai“ ausyse, gyvenimas slenka savu ritmu – jį galima pagreitinti ar palėtinti tik savo širdies ir proto pagalba – mėgaukimės… gaudau kiekvieną akimirką, kad tik neištuštėčiau…Kai ankstyvą vakarą leidžiasi saulė, kabojusi visą dieną tiesiai virš galvų – miestas tampa apelsininis. Dinozauriniai kalnai apsigaubia šešėliu ir po truputį slenka į naktį, tapdami siluetais. Jie tyliai ir ramiai guli apsupę spalvotą miestą.
Atsitokėju, kaip po kojomis sujuda žolė, prabėgus driežiukui ar pravažiuodama pypteli mašina, norėdama pabrėžti – aš atvažiuoju! Kartais, kai sėdžiu vienoje iš tokių „kalbančių“ mašinų ir matau save galino vaizdo veidrodėlyje, suprantu, kad nepažįsto tos merginos mėlynai pilkšvomis akimis…
Mašina vis pyyyp, o kartais ir pypt. Taip pypt pypt ir sąmonė grįžta, akys mato realybę, protas daro subjektyvias išvadas…
Žmonės gatvėje niekada niekur neskuba, nesuprantu, kodėl; ar saulė išsiurbia visą jų energiją ir norą nuveikti kuo daugiau, atrasti, suprasti, pamatyti…Nesuvokiu… Vaizdai sprogdina akis, kvapai riečia nosį. Kaip visa tai suvokti. Netelpa į mano nusibraižytus pasaulio rėmus. Žinoma, tie rėmai… ypatingai subjektyvūs… bet bijau, kad lygiai taip pat, kaip ir visų kitų, net tų, kurie mano pažįstą pasaulį…
Kaip skiriasi įpročiai, kaip jie priklauso nuo tų, kas nustato taisykles – gyvenimo būdo taisykles… Juk visiems žmonėms – kur ir kaip jie begyventų bėga kraujas, nemalonu ir skaida įsipjovus, visur naktis keičia dieną, o diena – naktį, mums reikia meilės ir saugumo jausmo…
Čia visi gyvena su grotomis ant langų ir durų. Visi – vagys, politikai, paprasti darbininkai, visiški varguoliai, kurių sienos ir lubos kartoninės, užsieniečiai… Čia, sako, yra tokių rajonų, kuriuose niekada niekas neturėtu eiti, nebent nori būti apiplėštas, ar dar blogiau, o kai pro tokius rajonus važiuojama su mašina – iš vidaus užsirakinama. Ir nepaisant visų šių mano teorinių žinių, man dar nė karto niekas nesiūlė narkotikų ar ko kito, nemačiau nemalonių vaizdų, negirdėjau šūvių, nepatyriau, ką reiškia panieka užsieniečiui, ypač jei jis nors truputį primena amerikietį…
Moterys ir vyrai slenka savo keliais, kuriuose negalioja kitų nustatytos taisyklės – vienas vietos jaunas gyventojas man paaiškino – mes turime geriausią pasaulyje civilinį ir baudžiamąjį kodeksus, tik niekas nesilaiko to, kas juose surašyta. Na ir ką gi galima atsakyti į tokį teiginį…
„Doors‘ai“ ausyse, gyvenimas slenka savu ritmu – jį galima pagreitinti ar palėtinti tik savo širdies ir proto pagalba – mėgaukimės… gaudau kiekvieną akimirką, kad tik neištuštėčiau…

Populiaru guostis  dar populiaru pasakoti, kaip blogai kitiems arba kaip baisu, nes nėra iš ko rinktis per ateinančius LR Seimo rinkimus…. uuu… bėda… A, taip, dar yra populiaru išsižiojus vėpsoti arba skaityti apie visokias šou pasaulio įžymybes ir varvinti seilę iš serijos: “Kaip jiems gerai… O kodėl man taip nėra..?“
Aš eilinį kartą užsimaniau pasigirti  ir net nenoriu, kad kas nors skaitytų ir pavydėtų. Bet ko noriu, pasakysiu pabaigoje 
Po mažiau nei dviejų mėnesių jau būsiu Venesueloje. Taip, toje šalyje, kurios prezidentas viešai G. W. Bush’ą vadina šunsnukiu ir įsileidžia rusų bombonešius  Bet stengsiuosi nekišti savo nosies į jokias politines diskusijas, sutuacijas, nes vis dar planuoju grįžti į Europą  Jei tiksliau, būsiu Margaritos saloje – ISLA DE MARGARITA 
Kodėl važiuoju ir ką veiksiu – super paprasta. Važiuoju, nes pastaruosius 8 metus apie tai svajojau ir nusprendžiau, kad laikas šitai svajonei išsipildyti  Važiuoju lankyti savo draugo Luis’o, kurį pažįstu visus šiuos 8 metus ir vadinu savo geriausiu draugu . Mokysiuos ispanų kalbos, nes tvirtai tikiu, kad tik natūralioje aplinkoje galiu išmokti užsienio kalbą. Dar dirbsiu su gatvės vaikučiais – nes myliu vaikus ir manau, kad galiu ką nors smagaus įnešti į jų gyvenimą. Dar padėsiu Luis’o mamai jos retsorane  Neimsiu pinigų iš niekur, tik leisiu savus, atsivežtus  IR DAR – keliausiu keliausiu keliausiu – tiek, kiek leis galimybės ir saugumas  ir dar lauksiu Arno , švęsim Naująką, vėl keliausim ir dar kartą keliausim .

Ir visgi – kodėl visa tai rašau?  labai paprasta – tam, kad kiekvienas, kuris skaito, susimąstytų, ar nelaikas imtis kažko labai veiksmingo, kad išsipildytų nors viena svajonė…

Myliu, bučiuoju, esu laiminga ir to paties nuoširdžiausiai linkiu JUMI VISIEMS 
ačiū už dėmesį 

GAMARDŽOBA 
Va taip va  imi ir staiga supranti, kad nuo vieno žodžio ir vienos šypsenos – kito žmogaus veidas pastebimai nušvinta!  Gal mums, lietuviams, ir keista, kaip čia taip nuo “Laba diena“ ir šypsenos taip galima, bet jiems, gruzinams, visiškai suprantama ir net nekvescionuojama 
Gilus kraštas, gilios akys, gilūs žmonės, manau, kad jie daugiau jaučia, negu sugeba įgyvendinti… Tokia istorija, tokia tradicija… aš negaliu atsigauti nuo tiek kontrastų, tiek šventumo ir “pornografijos“ (ne tikrąja ta žodžio prasme) vienoje vietoje – visai šalia: gražiausios, didingiausios cerkvės, o už kelių dešimčių metrų – lūšnynai… – čia tik vienas akivaizdžiausių kontarstų…
Dabar klausausi nuostabaus keturių vyrų dainavimo, žinoma, gruzinų – tokie švarūs balsai, apgaubia savo garsais mano visą būtį ir kviečia vėl pabėgti nuo lietuviškos realybės atgal į tą stebuklingą, vargingą, turtingą, konfliktišką, karštą šalį…
Aš grįšiu, Georgija! 

Ogi tikrai, galime apsieiti su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais: imk, duok, padaryk, parašyk, nueik, pasakyk, padėk ir t.t. Juk vis tiek imtų žmogus ir padarytų viską, ko jo paprašo. Jau ir taip dabar retai girdimas žodis AČIŪ. Nesvarbu, ar 6 metus dirbai iš visos širdies, ar tiesiog padovanojai žmogui šypseną ir gerą nuotaiką, o kartais net norisi pasakyti ačiū, kad buvai šalia, ačiū, kad leidai pasimokyti iš Tavęs ar tiesiog apkabinai ir nieko neklausei…
Kam tas ačiū? Prisipažįstu, labai noriu kartais JĮ išgirsti ir ne tam, kad mano ego atsigautų, o tam, kad įsitikinčiau, jog nors kas nors mane (mano darbą ar pastangas) pastebėjo… Negi daug prašau..?
Linkiu visiems norintiems išgirsti, o galintiems – pasakyti…
Mielieji, ačiū visiems, kas mane girdi 

pagal situaciją, pagal jį ar ją, pagal mane/save/tave/mus..? Atsiduoti, nieko nereikalauti ir nieko nesitikėti – kaip bus, taip bus… Kai nieko nesitiki – nenusivyli ir apsidžiaugi, ką begavęs… Atsisakyti savo principų – kam jie reikalingi? Aš netampu beforme, išsiliejusia į erdvę, aš tampu daugiaforme, galinčia eiti į kitą be jokių išankstinių pageidavimų, lūkesčių, suformuotų situacijų. Darau taip, kaip man darosi, o ne taip, kaip reikėtų daryti… Kaip norėčiau, kad taip būtų, bet dar ne.. dar reikia padirbėti ties amorfiškumu…

Šeštadienio vakaras. Vakaras, kai imperatoriai sapnuos Vilnių ir kankles. Vakaras, kai visi, norintys parodyti save, nudegusias (nuskrudintas) kojas, baltus dantis, šviesius plaukus ir naujas mašinas išeina į Pilies bei Vokiečių gatves ir kulniuoja pirmyn atgal. Vakaras, kai Gabrielė, pasiėmusi batukus į ranką, pėdina atsargiai statydama kojas tomis pačiomis Pilies ir Vokiečių gatvėmis, pakeliui iš darbo. Žmonės žiūrėjo įdėmiai, bet žinote kurie žmonės? Sukaustyti ir užsidarę savo tobulumo kiaute. Firminiai drabužiai, madinga šukuosena, gražus kūnas ir “trumparegystė“, kuriai akiniai nepadės 
O aš žingsniavau, atmušdama padus, ir mąsčiau, kad man gera eiti basai Vilniaus gatvėmis ir visiškai nebaisu atrasti kokį stikliuką ar kramtomą gumą ant savo padų, juk visa tai sutvarkoma, o esmė priklauso tik nuo manęs…
Linkiu nebijoti vaikščioti basiems… 

Sumasčiau, kad noriu pasidalinti (tik dar nežinau, ar su Jumis, ar su savimi  ) kažkokiomis mintimis, kurios dar tik susiformuluos aiškiau tuo metu, kai pirštai spaudys raideles klaviatūroje…
Taigi, ką reikia mokėti..? Kažkodėl dar norisi pridėti žodelį, gal ir esminį, MOTERIAI… Ne dėl to, kad aš staiga imčiau nelygiai vertinti moteris ir vyrus, jų galimybes, poreikius ir pan., tiesiog dėl to, kad esu moteris ir, ką jau padarysi, negaliu būti už vyrą arba žinoti kaip jis mąsto – bet taip iš esmės, o ne paskaičius knygelių – Ko nori vyras?  ar pan.
Uj, panašu, kad su rišlumu turiu bėdų  Atleiskite 
Ok, pasiaiškinau dėl žodelių, dabar gal visgi galiu pasakyti, kas sukasi mano galvelėje (o gal širdelėje)..? 
Moteris turi mokėti iškepti skaniai vištą 
Taip?
Moteris turi mokėti atrodyti pribloškiančiai, kai to reikia  Taip?
Moteris turi mokėti/būti gera (nuostabi?) lovoje?
Ji turi mokėti taikliai, subtiliai, įžvalgiai ir protingai, vietoje ir laiku šmėstelėti su savo nuostabia logika ir protu Būtinai?
Moteris turi mokėti elgtis su vaikais – būtinai?
Ji turi mokėti prižiūrėti sergantįjį, rūpintis ir įgristi klausimais – ar išgėrei vaistus, pasimatavai temperatūrą, pasitepei žaizdą, užsidėjai įtvarą ir pan.  Negi?
Moteris tiesiog privalo gauti gerus pažymius (nebūtinai tiesiogine ta žodžio prasme), juk jos pareigingos ir visada atlieka tai, ko jų prašo.. Hmmm?
Moteriai reikia mokėti šypsotis arba nuolaidžiai ir švelniai gintis, kai jos blogą nuotaiką “nurašo“ PMS’ui… Negali būti?
M- švelni, suprantanti (Mieloji, juk Tu supranti..?), užjaučianti (Uj, kaip man sunku šiandien buvo…)
Moteris – vietoje ir laiku, tokia, kokios reikia toje vietoje ir tuo laiku…
Ką čia dabar reiškia mano šitos mintys, ką aš norėjau pasakyti? Ar čia sąrašiukas man pačiai?  O gal čia feministinės ironiškos proveržos? 
Man darosi įdomu. Iš tikrųjų, ką reikia kiekvienam žmogui mokėti, o kas nusako, ko reikia, ko ne? Ir kur to moko..? Norėčiau prisidėti prie studijų programos… 

Skiriu kiekvienam, kuris žino, ką reiškia būti „žaislu“ arba „žaidžiančiuoju“…

Ruošiuosi psichoterapijos egzaminui – baisiai įdomus dalykas, beveik gali paaiškinti viską, beveik…
Šiąnakt sėdžiu ir galvoju kaip taip atsitinka, kad kartais jaučiuosi taip, tarsi leidžiuosi žaidžiama. Tarsi su manimi gali sužaisti gerą partiją kiekvienas žmogus, kuris nors truputį parodo šilumos, dėmesio, nuoširdumo, o po to staiga ką nors sugalvoja (ir žinoma, nepasidalina tuo su manimi) ir atšąla, nebebendrauja, staiga viskas kitaip – tik aš apie tai galiu tenuspėti…
Man tada kyla klausimas apie pagarbą – elementarią pagarbą kiekvienam žmogui, kuris vaikšto šia žeme, kuris nieko blogo nepadarė Tau ar Tavo artimiesiems… Norisi paklausti – ar Tau taip sunku pasidalinti tuo, ką mąstai? Aš juk daugiau nieko neprašau… Suprantu, kad toks paprastas draugiškas bendravimas yra be įsipareigojimų, bet tai nereiškia, kad reikia elgtis kaip su daiktu!
Gaila, kad mano svajonė apie visuotinę pagarbą vieni kitiems arba nors menkiausias psichoterapijos žinias kiekvieno žmogaus galvoje, negali išsipildyti…

Gyvenimas yra galimybė, išnaudok ją,
Gyvenimas yra gražus, žavėkis juo,
Gyvenimas yra palaima, gardžiuokis ja
Gyvenimas yra svajonė, įgyvendink ją,
Gyvenimas yra iššūkis, priimk jį,
Gyvenimas yra pareiga, įvykdyk ją,
Gyvenimas yra žaidimas, žaisk jį,
Gyvenimas yra brangus, tausok jį,
Gyvenimas yra turtas, išsaugok jį,
Gyvenimas yra meilė, mėgaukis ja,
Gyvenimas yra paslaptis, atskleisk ją,
Gyvenimas yra pažadas, ištesėk jį,
Gyvenimas yra liūdesys, įveik jį,
Gyvenimas yra kova, gyvenk ja,
Gyvenimas yra džiaugsmas, skonėkis juo,
Gyvenimas yra nuotykis, rizikuok jame,
Gyvenimas yra taika, statyk ją,
Gyvenimas yra laimė, pažink jos pilnatvę,
Gyvenimas yra gyvybė, apgink ją.

MOTINA TERESĖ