Lietuvoje jau penktus metus skaičiuoja trapus, tačiau augantis pilietinis judėjimas…

How armed extremist men reach decision-making levels of EU capitals: The irresponsible case of Vilnius

While some EU countries struggle with the concept of humanity (un)extended to the „other“ [those who arrive on our shores in capsizing boats, or those who run through barbed wire to expected safety, only to be locked in cages and thrown out of train stations with babies in their arms], the mayor of my country‘s capital hires an illegal Israeli settler-colonist as his public  adviser.

On Friday, the 4th September Remigijus Šimašius, elected mayor of the Lithuanian capital Vilnius, announced on his Facebook page that one Daniel Lupshitz – member of the Israeli army, illegal colonist in the occupied West Bank and a man who publicly declares his love of guns as well as his disappointment that Gaza was not levelled to the ground during the summer 2014 invasion – has been invited to advise the mayor of an EU capital city on matters that were not publicly declared.

11887545_678502345619436_2909464687073294960_o

Let me share with you some thoughts that have crept into my mind since. Spoiler alert: this isn’t about some alleged “global Jewish conspiracy” and it has nothing to do with the declared religion of any of the involved.

To note, the announcement of this appointment couldn’t have been done in a more undiplomatic manner; Mr Šimašius posted a photo (see below) of this new adviser geared in ultra-religious equipment and holding an automatic assault rifle most likely belonging to the self-proclaimed “most moral army in the world”. As if an army could ever be a moral compass.

We see in this photo an armed person who believes, according to his public statements, that God gave his nation the “Holy Land”, and who tells an EU capital that he will “do his best to make order [t]here”. How, exactly? By scowling with an assault rifle?

Vilnius mayor Mr Šimašius publicly presented his new adviser as “the knight of goodness“ and “the warrior of light”. As a friend of mine, an expert of Ancient Greece and the Greek language, wrote – “the Goodness“ and “the Light” are probably chocking at this presentation of them.

Now, you will rightly ask me, what does that have to do with the larger-scale serious issues?

Lithuania, an EU member state since 2004, has been refusing to accept any refugees whatsoever. None.11838841_10204757938370039_6971288302797986736_o

However following all sorts of naming-and-shaming as well as diplomatic means, our president Dalia Grybauskaitė finally “agreed” to take in 325 (not thousands!) refugees, mainly from Syria. They will be allowed to start arriving to this territory on the 1 January, 2016. Yes, you read it right. Yes, it’s September now.

Truth must be told: Lithuania does not have a good record of neither accepting refugees nor providing for their basic needs such as food and housing.  On the other hand, perhaps, given Europe’s current refugee crisis, nobody here has a good record; yet some populations tend to have larger numbers of people in a good relationship with decency. Mine doesn’t. Especially when we talk about some “terrorist Muslims” who are coming to “occupy and destroy our pure white Catholic country”. Obviously, they have nothing better to do.

In such context, what do you think a person like the one in the picture would possibly advise our liberal smiley mayor regarding these refugees? As they say, when you think that it cannot get worse, always be ready for more.

It is no news that every place has its own characters who abuse public space and social media networks in order to be noticed, so they can continue to rabble-rouse hatred and disunity; we also know that for some of us such acts are extremely shameful and embarrassing. In Lithuanian we call it “an alien shame”: we feel and experience the shame on behalf of another and it hurts.

It hurts and I feel I owe an apology on behalf of the new mayor of Vilnius, the capital of Lithuania, whose newest adviser publicly accuses professors, journalists, experts, activists of being donkeys, idiots, liars, Russian fascists, dogs, clowns etc.

This new adviser also promises to advise his “rich fellow Israelis to throw their shekels [Israeli currency] to our city”. This remark was posted on the same day as the appointment and, I’m afraid, it clearly shows that we were sold.

11900826_10204862494583879_6096411772889960970_o

I apologize. Screen Shot 02-04-15 at 04.56 PM Screen Shot 02-04-15 at 05.02 PM Screen Shot 02-04-15 at 05.56 PM Screen Shot 02-04-15 at 06.05 PM11933413_10204784047822759_4519540870454299459_n

Kaip mums ir mūsų “žiniasklaidai” nei nukankintas zimbabvietiškas liūtas, nei sudegintas Palestinietis kūdikis nerūpi

Kai pasaulio žiniasklaidos antraštės sumirga, pasigavusios vieną iš daugelio sumedžiotų gyvūnų istorijų, nes šįkart medžioklė už pusę šimto tūkstančio dolerių buvo tragiškesnė, o liūtas žavesnis ir “svarbesnis” – Lietuvos pinigų medžiotojai, internetiniai puslapiai tyli.

Liūtas sujaudino ne tik vakarų žiniasklaidą, bet ir visokius netylinčius žmones, be abejo, atsirado ir tokių, kurie prieštaravo pagrindiniam srautui, keldami klausimą: “O ir kas čia tokio, kad sumedžiotas toks plėšrus žvėris? Būta čia ko, niekam Zimbabvėje jis nerūpi, o vakariečiai daugiau tarsi neturi kuo užsiimti, verkdami dėl liūto, tačiau visai pamiršdami kasdienes rimtesnes problemas, pvz. kankinamus gyvulius, kuriuos po to su malonumu dedame į godžias burneles…”

dyspHdz

Bet kokiu atveju, mažai liko įvairių tautų atstovų, kurie nepareiškė vienos ar kitos nuomonės, dažnai emocingos ir pilnos pasibaisėjimo: “Kaip čia taip tas amerikietis (!) dantistas galėjo..?!”

Lietuvos žmonių feisbukai tyli. Net daniškoji žirafiukė daugiau dėmesio susilaukė. Gal mums ir liūtai “per toli”..? Na žinote, dažnai naudojamas argumentas, kad tai, kas fiziškai toli, mažiau rūpi…?

Prisipažinsiu, gyvenu gana tragiškų įvykių akivaizdoje, vien dėl to, kad dirbu su Palestina. Artimieji, o ir aš pati jau kitaip žiūrime į šį žmogiškųjų taifūnų siaubiamą kraštą, nebe taip isteriškai, kaip kartais koks nepažįstamasis gali sureaguoti. Visgi, labai jautri tema, jei tik ją užkabini. Vėlgi, žiniasklaida jos labai nemėgsta, nors čia, jau tarsi ir nebegalioja jų amžinas pasiteisinimas, kad “niekam nerūpi”. Tegu jie pabando pasikalbėti apie tai su eiliniu praeiviu ir pamatys, kad visi turi nuomonę apie tą teritoriją ir ta nuomonė gana grubi. Tad gal vertėtų lengviau įsileisti informaciją į kompiuterių ekranus..?

Vakar paryčiais šiaurės Vakarų Kranto kaimas pavadinimu Duma nubudo dėl dviejų namų gaisro. Gaisrą sukėlė Izraelio nelegalių nausėdijų gyventojai, naujakuriai. Juos pats ministras pirmininkas pavadino barbariškų veiksmų atlikėjais ir teroristais. Viename iš namų sudegė pusantrų metų vaikas, vardu Ali. Jo tėvai ir ketverių metų broliukas apdegė nuo 60 iki 90 % kūnų. Dabar jau nebesvarbu, kaip kas ką pavadino. Kartais, tai telieka nieko nevertais žodžiais, ypač žinant, kaip savus teisia Izraelis.

5140

Skaudumas, o ir įdomumas yra tas, kad toje pačioje vakarų žiniasklaidoje, kuri itin įvairiais aspektais leidžia sau analizuoti liūto medžioklę, Palestinos vaiko kraujas vertas daug mažiau eilučių ir antraščių.

Ar taip yra dėl to, kad vakarams “nusibodo” amžinas konfliktas? Jau nebejaudina kas savaitę po vieną nuo Izraelio okupacinio režimo žūstantį palestinietį? Bet jei taip…, tuomet kodėl bet koks sujudimas už sienos esančioje teritorijoje susilaukia fontano straipsnių ir emocijų? Kaip taip gali būti, kad vienų žmonių ilagalaikė kančia, sukelta svetimų, neverta nei rimtos mainstreaminės eskalacijos, o kitų “kojos nikstelėjimas” nušviečiamas taip, tarsi nieko kito pasaulyje svarbaus nebebūtų..?

Žinoma, privalau išskirti puikiąją “nušvietimo mašineriją” Lietuvoje – čia, būk ramus, nerasi nei liūto, nei Palestinos. Kandidatas į Londono merus vakar, akivaizdžiai susijaudinęs, kalbėjo apie tai, kad jis savo rinkiminėje kampanijoje daugiau dėmesio skirs ne tik Palestinos problemai (jis tvirtai tiki, kad Londone gyvena itin daug suprantančių ir remiančių Palestinos laisvę gyventojų), bet ir migrantams (iš Š. Afrikos, Sirijos ir kitų skaudžių pasaulio vietų), ir kitiems globaliems dalykams. Jokiu būdu negalima užsidaryti savo inkilėlyje ir tapti pasaulio bamba, žinoma, tik sau.

Nesuprantu, kaip galima absoliučiai ignoruoti aplink vykstantį gyvenimą – su gerais, sunkiais, sudėtingais ir įdomiais dalykais, o vien kalbėti apie savo isterijas – tai tiltas, tai kaimynas, tai balvonas, tai fuck you…

Kol nepakelsim akių nuo savo bliūdo, tol aiškiau ir iš perspektyvos nesuvoksim ir savų problemėlių, tol mums viskas bus juoda ir baltas. O pasaulinės problemos tai nelauks, kol mes jausimės išsprendę savas. Atvažiuos ir migrantai, omes nežinosime, ką su jais daryti, todėl tik piktinsimės ir keiksimės, vietoj to, kad jau seniai būtume pradėję ruošti adekvačią integracijos sistemą. Ateis ir beprotiškas ekstremizmas ir radikalizmas, kuris iš už bet kokio kampo gali driokstelt, o mes vėl kaltinsim kitus.

Sienos pasaulyje jau seniai tirpsta (na, nebent tos, kurias stato 8 m aukščio ir iš betono pvz. tarp dabartinio Izraelio ir okupuoto Vakarų Kranto ar tarp JAV ir Meksikos ir pan., bet ir tai po truputį ištirps…), o mes, lietuviai, savo medijų padedami, laikomės tvirtai įsikibę užkietėjusio požiūrio, kad galime murkdytis savo pūvančiose realijose ir viskas čia nėra taip blogai (kitas, dažnas argumentas – o kitur yra blogiau)… Taip, jei lyginsimės su tais, kuriems yra blogiau, tai tikrai toli nenueisim, bijodami ir besižvalgydami atgal…

Nematau, kaip padeda įvairūs išsišokimai ir aleliūjų giedojimai miestams ar tam tikroms grupėms žmonių. Ar, dar skaudžiau, žiūrėti į sąmoningą bandymą supriešinti, atmiežti “gerus ir blogus”, “teisius ir klystančius” (o klystantiems tebūnie tik pragaras ir patyčios bei panieka vietoje bandymo kalbėtis, suprasti ir ieškoti sąlyčio taškų).

Ir visgi, esu tikra, kol nepakelsim nosies nuo savo gardo ir neapsidairysim aplinkui, kur analitiniai straipsniai, nuomonių įvairovė ir gebėjimas ilgiau nei pusdienį sustoti prie temos yra labiau paplitę nei mūsuose, tol nemylėsim savęs, nesijausim verti geros ir skvarbios žiniasklaidos, naudosim nudilusius argumentus, kaip antai “nėra poreikio, niekam neįdomu” ir pan., o svarbiausia, vis dar manysim, kad mūsų problemos yra pačios pačiausios ir visas likęs pasaulis nieko nesupranta. Štai taip ir izoliuojam save, o po to verkiam dėl pasekmių, nenorėdami pripažinti, kad patys sau meškos paslaugą pasidarėm…

Greece, Kos island – at the height of the “Grexit”

A few times in my life I have had a popular holiday and even less times (exactly, none) I have gone to a very very “charter flighted” destination, yet this summer was my “break through” AND there it was – Greece. I know, I know, you are smiling… At the very heat of the consultations on the deal between troika and Greece in Brussels – I decide to ignore this as much as possible and enjoy spending some euro in a country where no one is paying by a card anymore.

I have spent one week on an island Kos – wonderful place to forget many harsh things happening around the world or even closer… in the city of Kos…namely the refugees… breaks the heart… What breaks the heart more is the faces of the tourists when they pass buy a group of these darker smelly sad and poor human beings… even more so, when there are written opinions in media about how “those” ruined the holiday… (point one)

(Point two) The Greeks (in Kos) when asked about the whole shabang with the crisis – sing one very narrow and painful song – Europe is taking from us everything we have….maybe…just maybe our state has not managed very well (!!!), but so what… do we have to pay for this? EU and the banks wants all our money and the vulnerable to pay – why oh why do they do this to us? They want the country to sell everything (not many can utter the word privatization) and then what? Anyways, sad thing, but at least in Kos – the only seen problem was the stopped internet banking (the hotel I was staying in, said they cannot pay the bills now as easy as they used to…) boo hoo.

(Point three) – Russians! So many Russians. Menus are in Russian, ticket sales, renting facilities and rules, explanations in shops, beaches – everything… I do believe that people are free to enjoy their time wherever they want to, but let me just quickly tell you this – on a mini bus from Kaunas airport to Vilnius (after the flight from Kos), there is a mother and her son (around 10 y.o.), they talk in Russian and among things like:”mum, what is that negro doing there?,- you go and ask that negro, son (loud laughter)”, there was another thing that chocked me as much as the previous one: “mum, what is their problem here, don’t they speak Russian?, – I don’t know, son, really, they should all do that”… (“they” was clearly Lithuanians, as the conversation was about how the mother could not explain what she wanted in one of our holiday destinations, Palanga).

(Point four) – I still don’t know how to spend a lot of time on the beach, but if you know how to drive, rent a quad and go around the island – one week is perfect for seeing everything and supporting the Greek economy😉

(Point five) – English breakfast is served everywhere… Probably because there are around the same no of Britons as there are Russians🙂

Enjoy the views and go to Kos🙂

Poppy – you are. My field of wild poppies…

You are my poppy. Even though I called you sunshine every morning, you were never my sunflower… As a matter of fact, you are my field of wild poppies… Red, bright, swaying in the wind, sun and rain… never to be picked, never to be mine…

I must be careful as you can become my drug. My poppy drug, my never reachable, almost unreal drug…

I must pay attention to my line of thoughts. You are my illogical line of thoughts. You are my field of poppies which, through the direct view (as I look at you) impacts me as a whole….impacts me and beyond…

I want you to stay.

beautiful_poppy_field-t2

As a field of wild poppies. As a possibility to be my drug yet to never reach that stage.

I want to wake up and call you my sunshine yet to have you much more fragile than the never ending sun…

 

It is now the apart life, isn’t it?

10957745_10152528463061086_4062029875719441891_n 15918_764640943601913_892576549282570354_n

…that moment…

There are these striking moments in life that define the rest of your flow…they keep accumulating and once in a while they take a shape of relief (if one is lucky) and burst out…now in my case the burst outs might take various shapes and forms…this time it is an emotional realization based on my day and night dreams, my physical and emotional experiences, my touches and looks, my imagination and alternative reality that I sometimes dive into.

NB: The characters and events in this fictional story are alive only in my head and nowhere else.

***

It’s that moment when you spot a FB post of someone you secretly liked (but never hoped for anything) saying “Good morning” and sharing a photo of two cups of coffee and fresh orange juice…

It is also that moment when someone you openly like keeps sending you emoticon kisses on whatsapp but it very clearly dawns on you that nothing ever will evolve between you two except occasional overwhelming sex…and that only until he finds what he is looking for – a loving and devoted wife…

It is that moment when somebody you used to like is not in your every day thoughts and that makes you sad… that makes you think you’re incapable of dedication, loyalty  and love… and only when ou think deep and long you realize that this mere realization is a moment of truth. Stop lying to yourself. You want to be needed. You need to be needed regardless of the subject… You will not tell him the loss of a feeling because you need to be needed. That is the naked truth…

It is this bitter-sweet moment when your legs belonging to your naked body are entangled with his legs belonging to his strong, powerful, never ending and passionate castle of muscles… when his phone rings and there you have it – his beloved wife from the other side of the world calls to wish a good night and passes the phone to their beautiful daughters who cry for daddy and he responds with tears in his eyes…:”my loves..I miss you so much…sweet dreams…”… I rest my head on his back and know that he is going to turn around in a second and kiss me… Kiss me with guilt and passion…kiss me with a clear understanding and appreciation of the precious “here and now” moment…

I am free and at ease to know that I do not belong to anyone, I am embracing whoever I want, regardless of his belonging to someone else… I embrace you now – my sweet, caring, overwhelmingly full and deep lover. We share these moments and through them we broaden our worlds which will take completely opposite directions tomorrow and will never meet again. Yet the experiences, unconditional happiness of those entangled moments will forever stay deeply hidden in one of those secret memory shelfs…

It is one of those moments when almost everybody around you needs to make a call before taking a decision whereas you just have a short debate with yourself and are able to give a needed answer….

A moment…when you make your dream travel plans based on the dreams that will never come true but it doesn’t make you sad nor powerless… it is my never ending and never realizing dreams. It is my body that gives and takes, that carries me to my daydreams, my lovers, my future pains and joys. It is my heart and soul that will never ask anyone to be a part of my decision and action…

These are the exact moments which bring the feeling of meaningless belonging and lonely independence. These are the moments when a woman like myself is inclined to stand on her own two feet stronger and trust her guts more. That is exactly when I know – I am not lying to myself. All I am is a gallipot for life…life passes through me and I enjoy every bit of it with my body, soul and brain….

Vidinės kovos

Po dviejų mėnesių Nigerijos šiaurės vakaruose, imu po gabalėlį savo sukaustytos nugaros atpalaiduoti ir suprasti, pajusti dalykus, kuriuos sudėtinga nupasakoti, o dar sudėtingiau apibrėžti, sudėlioti į tam tikrus rėmus, kuriais galima būtų apkarstyti vidinių namų sienas ir jaustis labai išsilavinusiu, mačiusiu pasaulį ir suprantančiu, kas, kur ir kodėl vyksta.

DSC_0032Kasdien sutinku po keliolika įvairiausių žmonių, kelis jų matau bent kartą per savaitę, grįžtam prašyti naujos informacijos – politinės partijos, policija, žurnalistai, rinkiminės komisijos – jau žinom varganus kabinetus, privažiavimus ir veidus. Su kitais, susitinkame daug rečiau, o galbūt tik kartą viso darbo metu. Kasdien pasikaustom nauja kantrybės ir šypsenų doze, nes niekad nežinai, kur ir kiek reikės laukti, kaip nuolankiai prašyti paaiškinti kokį mums nesuprantamą rinkiminį manevrą ar prigauti į akis meluojant… Karts nuo karto pasitaiko tokių kalbėtojų, kurie beria viską kaip iš vadovėlio, aiškina, kokie „mes, nigeriečiai“ esą apgavikai, vagys, korupcijos voratinkliais apaugę pavyduoliai, galintys oponentą sutrypti tikrąja ir perkeltine žodžio prasme, o tada apsisukę ant kulno paaiškina, kad „aš tai to gyvenime, prisiekiu aukščiausiuoju, nesu daręs ir taip daro tik tie kiti (kurie, kaip taisyklė, yra opozicijoje).

Kai apsilankai šimte kabinetų, kuriuose už stalo sėdintis ir mus pasitinkantis, paklaustas bet kokio tikslesnio, negu „daug arba mažai“ skaičiaus, pasiknebinėjęs tarp krūvos pageltusių ir aplamdytų popierėlių (kompiuteriai – dažniausiai neišpakuoti), pasako, kad jam reikia pasitikslinti… jau žiūri į tai su šypsena ir ramybe, nes supranti, kad kitaip nebus dar ilgai ir nėra čia ko rimtais tonais aiškinti, kad „šitaip negalima“… Labai aiškiai sau esu pasakius, kad mano darbas nėra net sau viduje susidėlioti, kas čia ką daro neteisingai, negerai ir netiksliai… Sunku, bet negaliu sau leisti manyti, kad savo vienu ar kitu pasakymu, parašymu turiu teisę manyti, jog suprantu geriau, jog galiu išplėšti iš konteksto, istorijos, paveldo, neokolonializmo, pseudokapitalizmo ir „vystymosi“ proceso vieną ar kitą žmogų ir savo viduje į jį žiūrėti su atlaidžia šypsena ar visažinio paplekšnojimu per petį…

Viena iš rimtesnių priežasčių, kodėl man patinka rinkimų stebėtojos darbas yra ta, kad tai yra puikiausia terpė man dirbti su savimi. Aš čia tik stebiu. Negaliu nieko komentuoti, aiškinti, parodyti, pavedėti „tinkamu“ keliu. Viskas, ką darau, tai stebiu, seku, įžvelgiu ir užrašau. Aš net negaliu pasakyti, jog tie keliolika jaunų žmonių, apsiginklavusių kardais ir mačetėmis, peiliais ir durklais, prisivartojusių narkotikų ir vos paeinančių tiesiai – matyt, nėra geriausia taktika laimėti žmonių balsus…

Plačiau siekia širdgėla dėl gilių socialinių properšų – dėl fantastinės moterų, asmenų, turinčių bet kokią negalę, neturtingųjų, ligonių, senų žmonių ir t.t.  diskriminacijos, absoliutaus ignoravimo ir nepripažinimo, kad šie žmonės yra tokie pat žmonės kaip „normalūs“ viduriniosios klasės vyrai. Tiesa, reikia pasakyti, kad „vidurinioji klasė“ čia šiek tiek kitaip išsivysčiusi, nei „musyse“. Ji nėra pagrįsta pinigais. Ji pagrįsta gentimi, pavarde, tėvo, senelio pozicija kalifate, ryšiais ir pan.

Bandau viltingai priimti tai, kad poreikis kaitai gali lėtai išaugti tik pačių žmonių viduje… Per kelias kartas, lėtą apsidairymą aplinkui ir atradimą, kad tik rūpindamiesi savimi ir lygiavertiškai kitais, galės (-ime) pasiekti tam tikro socialinio ir psichologinio saugumo.

Visa yra vienis.

Viskas yra taip tampriai susiję, kad dažnu atveju darome sau meškos paslaugą nusisukdami nuo to, kas nemaloniai bado akis ar atrodo „ne mano daržas“…

Emyrai, Sultonai ir politika

Kaskart keliaudama kur tolėliau ir egzotiškiau savęs klusteliu – ar turiu kokių išankstinių (sąmoningų) nuostatų, ar įsivaizduoju (vizualiai), kaip viskas ir visi atrodys, ką patirsiu ir kas mane labiausiai stebins, džiugins ar liūdins.

DSC_0046

Pasitikrinau ir šįkart, prieš skrisdama dviems mėnesiams į Nigeriją stebėti rinkimų su ES ilgalaike rinkimų stebėjimo misija.

Pasirodė, kad galvoje sukasi mintys apie karštį ir teroristinę grupuotę Boko Haram. Tiesa, dėl karščio nelabai ką galima padaryti, tik pasiruošti morališkai, o dėl teroristų…supratau, kad labiau reikia raminti aplinkinius, nes jie man kelia daugiau streso, nei reali grėsmė. Manau, kad žiniasklaida kartais atlieka meškos paslaugą globalumui, atvirumui, stereotipų laužymui ir pozityvumui. Pranešdama tik apie tai, kaip absoliučiai nevaldomai žudynes ir miestų užgrobimus vykdantys teroristai siautėja siaurame milžiniškos šalies gabalėlyje, žiniasklaida visiškai nubraukia likusią šalies ir žmonių dalį.

DSC_0289DSC_0005Niekas ir niekur Europoje nekalba apie likusios Nigerijos dalį, kurioje gyvenimas vyksta savu ritmu, o ten, kur situaciją įtemptesnė (gretimuose regionuose), žmonės buriasi, bendruomenės kuriasi norėdami patys labiau užtikrinti ir pasirūpinti savo saugumu. Gražūs dalykai tam tikrose srityse vyksta, etniniai, religiniai, gentiniai susiskirstymai tirpsta, kai nežmoniškas žiaurumas kvėpuoja į nugaras.

DSC_0433

Taigi, susitikus su vienu nigeriečiu, gyvenančiu Lietuvoje, pasiklausius įvairių nuomonių ir atsirėmus į savo užsispyrusį vertybinį bei moralinį stuburą, išskridau.

Prieš dvi savaites atvykau į Abudžą, Nigerijos sostinę. Oro uostas pasitiko paprastumu ir skurdumu, bet, kaip pirmam įspūdžiui – negi suksi galvą, ar čia jau atspindi valstybės situaciją, ar ne.

Savaitės mokymai Abudžos Hiltone buvo įdomūs tik tuo, kad kolegos ilgalaikiai stebėtojai yra fantastiškos patirties turintys žmonės iš Europos. Pagrindinė komanda, kuri sistemina informacija ir yra atsakinga už mūsų kiekvieną žingsnį, saugumą ir galutinį turininį rezultatą yra vykdę tokių misijų, kurias tik filmuose galima pamatyti…

DSC_0007 DSC_0016 DSC_0036 DSC_0063

Trisdešimt ilgalaikių stebėtojų suskirstyto poromis, kaip juokavo stebėtojų koordinatorė – esate priverstinai sutuokti dviems mėnesiams, tad tikimės iš jūsų problemų sprendimo poros viduje –  ir kiekvienai porai paskirtas stebėjimo, darbo regionas.

Manau, kad man labai pasisekė ir su partneriu, ir su regionu, ir, be abejo, su likusia komandos dalimi!

DSC_0089 DSC_0097 DSC_0106 DSC_0116

Partneris ispanas, turintis daug patirties susijusios su rinkimų struktūra ir mechanizmais, dirbęs SU ESBO Makedonijoje kelis metus, dalyvavęs stebėjimo misijose Sudane, Malyje, Irake. Randantis laiko pasijuokti iš savęs ir iš kitų, daug ir nuoširdžiai dirbantis ir visada bandantis būti labai maloniu, net jei tai reiškia, kad niekas nesupranta, ko jis išties norėtų. Džiaugiuosi, galėdama iš jo mokytis priimti dalykus taip, kaip yra ir analizuojant atrasti rimtesnes sistemines klaidas (kalbant apie rinkimus).

DSC_0128 DSC_0149 DSC_0209 DSC_0308

Regionas yra fantastiškas – šiaurės vakarai (neišsigąskit, BH yra tolokai, šiaurės rytuose) – trys valstijos: Zamfara su sostine Gusau, Sokoto, sostinė Sokoto ir Kebbi, sostinė Birnin-Kebbi. Kadangi šios valstijos priklausė buvusiam Sokoto kalifatuiDSC_0009 DSC_0011 DSC_0017 DSC_0028, o britų kolonizavimo laikais netgi buvo vienas administracinis regionas, jos visos traktuojamos gana panašios ir, deja, gana žemai pagal kelis statistinius rodiklius, pvz. raštingumas, mergaičių išsilavinimas, skurdas (čia nafta negyvena), infrastruktūra, priėmimas prie medicinos paslaugų.

DSC_0102Tačiau čia yra mažiau smurto etniniu ir/ar religiniu pagrindu. Daugiausia susidūrimų vyksta tarp gyvulių augintojų/ganytojų. Nesišypsokit, tai labai rimti susidūrimai ir, deja, gana kruvini. Ne šiaip sau peimenėliai (kurie yra dažniausiai vaikai) su vytelėm pasimosikuoja. Čia susiduria kaimai su mačetėmis, rimtais pagaliais (labai nemaloniai tie pagaliai atrodo) ir geležiniais vamzdžiais. Gyvuliai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis šiems žmonėms ir jie juos bei jų ganymosi vietas gins iki (ne)pergalingo galo.

DSC_0046 DSC_0461

Kiekviena iš trijų valstijų norėtų save vadinti taikos namais. Mūsų vairuotojas ir apsauga yra kilę iš šių vietų, jie pamena laikus, kai per visas abiejų religijų šventes (o čia dauguma musulmonų ir mažuma krikščionių) visi žmonės būdavo kartu, švęsdavo ir dovanodavo dovanas tiems, kuriems šventė: per Kalėdas krikščionys vaikai gaudavo dovanų iš musulmonų kaimynų (dažniausiai naujus gražius drabužėlius), per Ramadaną krikščionys gatvėje nepardavinėdavo maisto, per Eid‘us, musulmonų vaikus visi kaimynai apipildavo saldainiais ir t.t.

DSC_0372 DSC_0048 DSC_0037

Nuostabu, kai mašinoje važiuodami keturiese – mes su Mauro ir vairuotojas bei mūsų padėjėjas – klausomės jų pasakojimų. Vairuotojas, Solomonas (Saliamonas) ir padėjėjas, Aminu, tik susitikę krykštaudami išsiaiškino, kad abu pradinę mokyklą kartu lankė. Solomonas – krikščionis, Aminu – musulmonas. Su apmaudu abu pasakoja, kaip dabar viskas išsivertę į priešingą pusę, nei anksčiau buvo. Ir tai tikrai nėra tas pasipiktinimas, kurį vyresni žmonės mėgsta: „…o mano laikais…“ Tai pasipiktinimas, matant ir nieko negalint pakeisti, kaip politikai naudoja demokratijos atėjimą (1999 metais, iki tol buvo karinis režimas) savo grobuoniškiems tikslams, kaip daugiau nei 250 etninių grupių bei kalbų tapo įrankiu pralobti, jomis manipuliuojant. Kaip šalies šiaurė (musulmoniška) ir pietūs (krikščioniški) tapo kasdienių priešpriešų pavyzdžiais. Net šalies prezidentai pagal nerašytą taisyklę turėtų keistis kas dvejas kadencijas – šiaurė, pietūs, šiaurė, pietūs. Pagal tą nerašytą taisyklę, dabar turėtų būti šiaurės eilė… Kandidatas iš šiaurės, p. Buhari, jau kartą yra buvęs šalies prezidentu. Aštunto dešimtmečio pabaigoje, dvejus metus ir nuverstas coup de tato būdu. Jis yra ponas generolas. Kai kurie žmonės apie jį kalba kaip apie šventąjį, o žmonių sudievinimas mane visada nemaloniai nuteikia ir net gąsdina.

DSC_0569 DSC_0034 DSC_0232

Kandidatas iš pietų yra dabartinis prezidentas Goodluck Jonathan (taip taip, visi jį draugiškai vadina tiesiog Jonathan) – krikščionis ir tarsi jau antrą kadenciją baigiąs, bet, visgi, kandidatuojantis. Tikrai esat matę – visad juodai apsirengęs su apvalia skrybėle ir tiesmuku žvilgsniu.

Abiejų kandidatų partijos yra stipriausios partijos šalyje, tad pagrindinė kova vyksta tarp kandidatų į įvairias pozicijas iš šių partijų.

Vyks dveji rinkimai – vasario vidury – prezidento, vasario pabaigoje – valstijose – gubernatorių, senatorių, parlamentarų.

Grįžtant prie įdomiosios – socialinės, tradicinės, kultūrinės – dalies.

Mūsų darbas yra kiekvienoje valstijoje susitikti su kiek įmanoma daugiau žmonių, kurie atstovauja su rinkimais susijusius vienetus – pradedant rinkimų komisijomis įvairiuose lygmenyse, baigiant nevyriausybininkais, paprastais rinkėjais, politikais, žiniasklaida ir pan. Visi šie dalykai daugiau mažiau pažįstami – drąsiai galiu pasakyti, kad politikai visur yra politikai, žiniasklaida, priklausanti valstybiniam sektoriui, neturi laisvės judėti, NVOšnikai taip pat kankinasi dėl finansavimo ir stereotipų laužymo ir pan. DSC_0012 DSC_0006 DSC_0002Žinoma, reikia suprasti, kad taip grubiai parašius, neatrandu vietos nupasakoti, kaip viskas čia yra kitaip, paprasčiau, banaliau (išskyrus korupcijos mandrybes) ir brutaliau… Bet gal kai kuriomis nuotraukomis patenkinsiu šį Jūsų smalsumą…

Taigi, pati įdomiausia, naujausia ir netikėčiausia, pasakiškiausia dalis yra tradiciniai valdovai (traditional rulers) – SULTONAI, EMYRAI IR KAIMŲ VADAI. Čia Jums ne juokas ir ne 1001 naktis. Čia keturios žmonos yra puikus būdas turėti milžinišką paklusnią šeimą ir parodyti savo galias bei turtus J Mažas juokas. Juk kai esi namuose viena su keliais vaikais, dar viena moteriškų rankų pora tikrai nepakenks – ir draugė, ir pagalbininkė, ir guodėja, ir energingą vyrą dviese, trise ar keturiese lengviau apramint. DSC_0090

Sultonai yra emyrai gyvena rūmuose. Rūmus saugo speciali garbės apsauga. Kai pirmą kartą nuvykom pagarbos vizito į sultono rūmus, be abejo, nebuvom įleisti pas sultoną, o tik pas jo sekretorių (tai yra labai aukštos pareigos). Aplink susibūrė pusė rūmų vyrų (moteris gali nujausti, plasdenančias savo čadromis tarp pastatų, sau skirtais takeliais) ir apsaugos ir giliai susmeigė savo baltas it sniegas akis, spindinčias nuo visokių minčių, klausimų, ir, be abejo, aistrų.

DSC_0045_small DSC_0039 DSC_0036

Mums maloniai buvo paaiškinta, kad tradiciniai valdovai nesikiša į politiką tik maloniai palaimina ir priima kiekvieną politikierių, kuris nori sėkmės ir ateina prašyti už jį pasimelsti. Sunku patikėti, kad turintys tokį moralinį autoritetą tradiciniai vadovai niekada niekada neprijaučia jokiai partijai ar politikui ir niekada niekada „savo žmonėms nepataria“ už ką balsuoti, bet…tiek to…

Šįkart su Sultonu nesusitikom.

Lankėm kelis emyrus ir kaimų vadus. Nežinau, kieno kelnės (oj, suknelės) pilnesnės laimės buvo – ar mūsų, ar jų, bet, tikrai visų šypsenos buvo nuoširdžios.

DSC_0036

Kaimuose vienintelis ir labiausiai prieinamas būdas spręsti visus ginčus, problemas ir nesklandumus yra pasitelkiant vado išmintį, dažniausiai šis vaidmuo keliauja ta pačia šeimos linija iš kartos į kartą. Retai kada kas nesutinka su vado sprendimu… Pvz. jei tėvas buvo pažadėjęs atiduoti savo dukrą kuriam kaimo vyrui, tačiau vėliau persigalvojo – jau bėda, reikia eit pas vadą ir spręst bėdą, nes vyras tai jau planavo gi žmoną naują turėt.

DSC_0024 DSC_0037 DSC_0041

Sprendimas vado – išmintingas – tėvas gali neatiduot dukros, jei jau taip nusprendė, bet turės apmokėti visas išlaidas, kurias vyras patyrė ruošdamasis vestuvėms ir dar sumokėt dalį „kraičio“. Va taip va.

Kol kas leisiu Jums pasimėgauti nuotraukomis, jos iškalbingesnės.., o kitą kartą bandysiu detaliau nupasakoti, ką kur matom, sutinkam, patiriam ir atrandam…

DSC_0076 DSC_0096

Su didele šiluma,

Jūsų Ga

I am Ahmed, Charlie, Gaza, Swat (and many other forgotten places and concepts) and I am leaving to Nigeria

DSC_0062Tomorrow early morning will board the plane which will take me to Abuja, the capital of Nigeria. Yes, the same Nigeria which is being slandered in the news every day (well, not in the LIthuanian news…) and whos thousands of people are being killed way too often yet not many mourns those people worldwide… No news here. We mourn only those are like us. We mourn thos who we don’t know yet perceive as if they COULD be like us. For some it is religion, for some, it is color of the skin, place of birth, education, political views etc.

I know that most of you who will be reading this are elevated above all of that and feel like you can mourn anyone just because he/she is a human being and that’s why you are the people I know. At the end of the day, we all melt and swim around in our circles of likeminded and preach about what we think is right…

I strongly believe it is right to go out of my way and do all I can to increase some sort of understanding, respect, conversation, honesty and openess.

Have been thinking about what to write here conserning my future trip (election observation mission in Nigeria, managed by the European Commission, duration – 2 months) for days now and nothing proper comes to my mind yet so many things are actually happening, not only in my little head, but so much more around. Mainly sadness and unfairness. Sometimes it seems too difficult to fight back and even more difficult to take it in, make sense of it… It doesn’t flow within me, there is no smoothness in the matters that are evolving…

People call me crazy and not appreciating my life yet I say, this is the least I can do. I will never stop, sit and settle, because I see no point in it. Then what? Just feeding my hedonistic passions. Taking care of the people around me? Sorry, was not raised this way, so do not ask from me the things I’m incapable of delivering.

Take me as I am for I come as I stand… and if not, then I bid you farawell even if the whole world shouts the opposite….we very well know how hypocritic the majority is… that’s why I am Ahmed, I am all the dying hungry chidlren, I am the freezing people of Gaza, I am the improsined sons and daughters of Palestinian mothers, I am the Pakistani children that were brutally killed and are being targeted every day…

DSC_0070I am the 10 year old girl who was forced to be a suicide bomber in Nigeria…yet I am all the children soldiers who know other way than to stay alive and grow to be brutal and insane militia leaders who do the same as what was done to them… I am an atheist, muslim, christian, budhist and a jew, yezidi and many others.. I am a homosexual and transexual…

I am all who is subjected by another human being to suffering.

I am the one who could give her life for all of these people and more if it would only bring a bit of sanity to the rest…

Having said that does not eas nor explain what is inside of me, that’s why it is a bad day for writing, however, the trip starts tomorrow and just wanted to bid you a short “see you soon”. Not planning to not come back alive.

But if the worst happens. Sing and dance Michael Jackson in my funeral and be good to each other and yourselves.

Love you all.

DSC_0121

« Older entries

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 34 pasekėjų