Kaip žmogus, kuriam yra tekę dirbti ne pačiose saugiausiose ar stabiliausiose pasaulio vietose (Palestina, Ukraina, Venesuela, Pietų Afrikos resp. ir pan.), dažnai pagaunu save, jog grįžusi į Lietuvą keliu aukštesnius reikalavimus aplinkui esantiems žmonėms, o ypač valstybės tarnautojams ir kitiems, kurie užima svarbius postus arba kitais būdais yra politinio ir socialinio dėmesio centre.
Pastarąją vasarą teko kartu dirbant prie kitų projektų su Jonu Ohmanu iš arti matyti ir puikios pilietinės iniciatyvos pradžią. Išties buvo ypatinga stebėti, kaip svarbu mokėti mobilizuoti žmones, iniciatyvas, pagalbos formas ir labdarą bei aukas tam, kad Ukrainos kariai ir savanoriai turėtų būtiniausių daiktų, kuriais jų pačių valstybė negali aprūpinti. Dabar ši iniciatyva jau turi ir pavadinimą (Blue Yellow, liet. Mėlyna Geltona), tačiau neseniai tik pirmus žingsnius žengusios veiklos kelyje būta visokiausių nelabai malonių niuansų, žinoma, kur jų nebūna, visokių trikdžių – tiek natūralių, kuriant judėjimą, tiek susijusių su ekspertizės trūkumu įvairiuose valstybės lygmenyse.
Kurlink veda šie postringavimai ir kaip jie susiję su pavadinimu, paklausite Jūs, mieli skaitytojai? Prašysiu kantrybės. Taip, kaip jos mūsų visų prašo kiekviena valstybinė įstaiga kaskart, kai mums, kaip piliečiams ko nors prireikia ir visiškai priešingai tada, kai tai institucijai ko nors prireikia iš mūsų.
Taigi, praėjusią savaitę LR Seime vyko konferencija, kurios pagrindiniai organizatoriai ir buvo aukščiau minėtas judėjimas, tiesiogiai teikiantis Lietuvos žmonių suneštą pagalbą Ukrainos kariams. Konferencija:
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2443&p_d=151847&p_k=1
Pagalba dažniausiai vežama paties J. Ohmano kartu su kitais atsidavusiais žmonėmis, be jokios romantikos ar sudievinimo. Vadovaujantis principu: reikia – darom. Deja, toks principas geriausiai veikia tik tada, kai veiksmas vyksta be valstybės “pagalbos”, nes jos rigidiški mechanizmai retai leidžia imtis greitų veiksmų kilus neatidėliotinam poreikiui. Taip, net jei tai ir karas gretimoje valstybėje. Be abejo, negalime pamiršti du kartus pakelto “Spartano“ su humanitarine pagalba ar į mūsų šalį atvežtų gydyti kelių karių ir leisti į mokyklą rytų Ukrainos vaikų bei visų kitų paramos būdų, kurie, pasak prezidentės patarėjos, vyksta “už kulisų”. Štai čia ir norėčiau sutelkti dėmesį – apie tai, kas vyksta už kulisų ir ką mes, paprasti mirtingieji, tegalime sužinoti.
Konferencijoje dalyvavo keli svečiai iš Ukrainos, patys buvę karinėse zonose, aktyviai dalyvaujantys pagalbos teikime ir realios situacijos viešinime, taip pat buvo kviestas Ukrainos ambasadorius Lietuvoje ir naujai paskirtas NATO pareigūnas, pradėsiantis dirbti Kijeve netrukus. Konferenciją moderavo Jonas Ohmanas, o pasisakymams iš kviestinių svečių artėjant prie pabaigos, prie jų prisėdo dar keli garbingi asmenys – opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir prof. Vytautas Landsbergis. Galbūt tai tik sutapimas, kad salėje dar sėdėjo ir partijos kolegė p. Rasa Juknevičienė, tokiu būdu gal kiek įnešant klausimų apie tai, kuri partija nori parodyti savo rūpestį Ukraina labiausiai..? Kaip vėliau, prasidėjus klausimams iš salės, paaiškėjo, net šia tema tarp pozicijos ir opozicijos atstovų yra gana didelis nesutarimas. Kita vertus, ko gi tikėtis, visiems rinkimus laimėti norisi.
Pasibaigus pranešėjų pasisakymams ir moderatoriui pakvietus klausytojus užduoti klausimus, salėje netikėtai buvo gana baugi tyla, tiesa, didžioji auditorijos dalis buvo puikiai atsimenanti kolūkius, o gal net ir prieškarinę Lietuvą, tad, kolegų paskatinta, ėmiausi iniciatyvos ir uždaviau panelistams du klausimus, regis, labai natūralius, į kuriuos daugeliui norėtųsi atsakymų.
Pirmasis buvo apie tai, kaip valstybinės mūsų šalies įstaigos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis iniciatyvomis, kurios akivaizdžiai turi pasisekimą visoje šalyje tarp gyventojų ir yra paremtos tikrąja piliečių iniciatyva? Tikėtina, kad pagalbos efektyvumas būtų daug didesnis, jei du sektoriai vieningai nukreiptų savo pastangas, nes kol kas atrodo, kad vieni dirba išsijuosę, o kiti šneka tiek pat išsijuosę.
Antrasis klausimas buvo apie tai, kaip mūsų pavyzdinė ES valstybė narė gali savo pavyzdžiu paskatinti kitas ES nares sutelkti tiek dėmesio Ukrainai ir stabiliai bei struktūruotai pagalbai jai. Ar mes galime kurti kažkokias platformas (išskyrus karines), užsiimti tarpininkavimu ar kitais efektyviais būdais telkti didesnį pagalbą teikiančių šalių ratą.
Pradėjus klausyti atsakymų, kurių pirmasis buvo iš p. Kubiliaus apie tai, kaip jis, ne tik dėl to, jog yra opozicijos lyderis, mato daug daugiau galimybių mūsų valstybei prisidėti prie paramos, galbūt net skiriant 10 proc. sumos, gaunamos iš ES struktūrinių fondų ir kuriant tarptautines platformas, kuriose ES narės galėtų prisidėti ne tik finansiniais įsipareigojimais.
Po jo sekė politkorektiški ambasadoriaus pasisakymai ir kitų aktyvistų padėkos Lietuvai, tačiau visa tai yra puikiai suprantama, juk esame Seime, o tai ir yra vienas iš ženklų, kaip valstybė padeda Ukrainai, ar gi ne?
Kaip tik tuo metu, kai mano klausimo ir po jo sekančių atsakymų ratas seko, prie manęs priėjusi moteriškė raudonu švarku tyliai pašnibždėjo norinti gauti mano vizitinę kortelę. Su mielu noru ją ištraukiau ir padaviau bei gavau ponios kortelę. Prieš jai pradedant šnekėti toliau (kas buvo netikėta, turint omenyje, jog esame viduryje konferencijos, šnekant panelistams), tepamačiau Lietuvos herbą ant vizitinės viršaus ir sumojau, kad tai bus Seimo darbuotoja, galbūt Seimo nario patarėja. Taigi, ši moteriškė, besišypsodama kaip amerikietiškuose filmuose ir pasilenkusi taip, kad galėtų prisilaikyti viena ranka už kėdės, ant kurios aš sėdėjau, prabilo tokiu tekstu – kaip tu gali užduoti šitokį klausimą?! Kaip tu šitaip gali kalbėti, aš tau galiu visą informaciją atsiųsti apie tai, kiek Prezidentė daro visko dėl Ukrainos, kiek visko vyksta už kulisų jos iniciatyva.
Tiesą pasakius, pasimečiau gerokai. Net ilgiau nei metus pradirbus vienoje iš ministerijų, niekada nesu patekus į tokią situaciją, kai man pareiškia, kad uždaviau “blogą” klausimą. Blogą. Matyt, taip pasimečiau, kad tegalėjau konstatuoti faktą ir, kaip psichologai vadina šį metodą, veidrodiniu būdu, perklausiau: “Ar Jūs tikrai prie manęs priėjote vien tam, kad mane sugėdintumėte?” Be abejo, į šį klausimą buvo atsakyta, kad man esą reikia paaiškinti, jog negalima meluoti viešai ir…, kad čia ne Konservatorių partijos suvažiavimas..!
Visiškai apstulbau, net pažvelgiau į kolegę, šalia sėdėjusią ir taip pat žado netekusią. Jau nekalbant apie tai, kad mane pažįstantys saldžiai nusijuoks, pagalvoję, kad aš kaip nors galiu būti susieta su Konservatoriais. Be abejo, šitaip netikėtai pagauta, neatradau ką daugiau pasakyti, tik vėl perklausiau, ar teisingai supratau jos priėjimo tikslą, t.y. pasakyti man, kad blogai paklausiau?
Įsikibus mano vizitinės, ponia Deimantė Kačinskienė, LR Prezidentės patarėja užsienio politikos klausimais, pradėjusi dirbti šioje pozicijoje 2014 metų rugsėjo 3 dieną, nužingsniavo, tikiu, manydama, kad šauniai mane pamokė ir, gal dar labiau pamokys netrukus.
Konferencijai pasibaigus, ieškojau p. Prezidentės patarėjos, tačiau, veltui, ji jau buvo išvykusi. Norėjosi, žadą atgavus, paklausti, kaip ji suprato mano klausimus, jei pasidarė tokias išvadas, kurios ją pakėlė nuo kėdės ir privedė prie manęs su tikslu paaiškinti apie blogus ir gerus klausimus?
Norėjosi įsitikinti, kad Prezidentės patarėja tikrai netyčia pasidavė emocijai, o ne išties mano, jog yra teisinga ir priimtina užimant tokias pareigas, eiti prie fizinio asmens (kuris atstovauja tik patį save) ir aiškinti, kokius klausimus galima užduoti ir kokius, ne, vietoj to, kad, pati sėdėdama prie konferencijos stalo, paprašytų žodžio ir pateiktų skaičius bei faktus, kurie, jos nuomone, yra iškreipti bei papasakotų, kad užkulisiai verda nuo darbų Ukrainos labui.
Pasikalbėjus apie tai su situacijos liudininkais, liko aiškus vienas dalykas, ribos buvo gerokai peržengtos, nepriklausomai nuo to, su kokiomis intencijomis tai buvo daroma. Netikiu, kad mūsų norimoje sukurti valstybėje su jaunais politikais, patarėjais, diplomatais turi būti palikta vietos tokiems išsišokimams, leidžiamiems sau vien dėl užimamų pareigų.
Nenoriu manyti, kad p. Kačinskienė, kurios funkcijų apraše yra veik viso pasaulio situacijos išmanymas (ji pataria Prezidentei “apie tarptautinės politikos tendencijas Rytų Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Karibų, Okeanijos regionų šalyse ir svarbiausius Lietuvos užsienio politikos klausimus šių šalių atžvilgiu; teikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos užsienio politikos Rytų Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Karibų, Okeanijos regionų krypčių, prioritetų ir jų vykdymo” http://president.lt/lt/dbs_kontaktai/379.html?view=details ) šioje pozicijoje gali būti kaip nors atsiradusi per savo vyrą, Rolandą Kačinską, buvusį Lietuvos ambasadoriaus pavaduotoją Vašingtone ir dabartinį Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorių.
Noriu žinoti, kad kiekvienas asmuo, kuris ateina patarti aukščiausiai valdžiai atitinka aukščiausius reikalavimus ir turi daugiau nei trejus metus darbo patirties (pozicijos aprašyme yra prašoma ne mažiau kaip trejų metų patirties) ir tai darydamas vadovaujasi ne tik žiniomis, patirtimi, išsilavinimu, bet ir sveika pagarba žmogui, asmeninių ambicijų atidėjimu į šoną ir aiškiu suvokimu, kad dirba ne sau, o savo valstybei ir jos žmonėms.
Tiesa, savaitei praėjus, nesulaukusi tos žadėtos informacijos apie milžinišką mūsų valstybės teikiamą paramą Ukrainai, pati parašiau p. Kačinskienei. Gautas atsakymas buvo toks:
Lietuvos Vyriausybės paramos Ukrainai finansinė išraiška (sumos apytikslės):
Vystomojo bendradarbiavimo projektai: 550 tūkst. Lt (URM).
Humanitarinė pagalba: 710 tūkst. Lt:
Sužeistųjų gydymas Lietuvoje;
Mokinių iš Rytų Ukrainos perkėlimas mokslo metams į Lietuvą;
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento surinkta parama.
Parama kariuomenei: 401 tūkst. Lt (KAM):
Sužeistųjų gabenimas ir reabilitacija;
Materialinė parama ir logistika;
Puskarininkių instruktorių rengimo ir anglų kalbos kursai LKM.
Įnašai į NATO ir ES pagalbos Ukrainai fondus: 518 tūkst Lt.
Viso: 2 179 000 Lt
Šios paramos ir skaičių analizei galima būtų skirti dar tiek rašymo ar daugiau, tačiau sustosiu ties šiuo kiekiu informacijos, nes apsvarstyti tikrai yra ką.
Myliupasauli's Blog 