…that moment…

There are these striking moments in life that define the rest of your flow…they keep accumulating and once in a while they take a shape of relief (if one is lucky) and burst out…now in my case the burst outs might take various shapes and forms…this time it is an emotional realization based on my day and night dreams, my physical and emotional experiences, my touches and looks, my imagination and alternative reality that I sometimes dive into.

NB: The characters and events in this fictional story are alive only in my head and nowhere else.

***

It’s that moment when you spot a FB post of someone you secretly liked (but never hoped for anything) saying “Good morning“ and sharing a photo of two cups of coffee and fresh orange juice…

It is also that moment when someone you openly like keeps sending you emoticon kisses on whatsapp but it very clearly dawns on you that nothing ever will evolve between you two except occasional overwhelming sex…and that only until he finds what he is looking for – a loving and devoted wife…

It is that moment when somebody you used to like is not in your every day thoughts and that makes you sad… that makes you think you’re incapable of dedication, loyalty  and love… and only when ou think deep and long you realize that this mere realization is a moment of truth. Stop lying to yourself. You want to be needed. You need to be needed regardless of the subject… You will not tell him the loss of a feeling because you need to be needed. That is the naked truth…

It is this bitter-sweet moment when your legs belonging to your naked body are entangled with his legs belonging to his strong, powerful, never ending and passionate castle of muscles… when his phone rings and there you have it – his beloved wife from the other side of the world calls to wish a good night and passes the phone to their beautiful daughters who cry for daddy and he responds with tears in his eyes…:“my loves..I miss you so much…sweet dreams…“… I rest my head on his back and know that he is going to turn around in a second and kiss me… Kiss me with guilt and passion…kiss me with a clear understanding and appreciation of the precious “here and now“ moment…

I am free and at ease to know that I do not belong to anyone, I am embracing whoever I want, regardless of his belonging to someone else… I embrace you now – my sweet, caring, overwhelmingly full and deep lover. We share these moments and through them we broaden our worlds which will take completely opposite directions tomorrow and will never meet again. Yet the experiences, unconditional happiness of those entangled moments will forever stay deeply hidden in one of those secret memory shelfs…

It is one of those moments when almost everybody around you needs to make a call before taking a decision whereas you just have a short debate with yourself and are able to give a needed answer….

A moment…when you make your dream travel plans based on the dreams that will never come true but it doesn’t make you sad nor powerless… it is my never ending and never realizing dreams. It is my body that gives and takes, that carries me to my daydreams, my lovers, my future pains and joys. It is my heart and soul that will never ask anyone to be a part of my decision and action…

These are the exact moments which bring the feeling of meaningless belonging and lonely independence. These are the moments when a woman like myself is inclined to stand on her own two feet stronger and trust her guts more. That is exactly when I know – I am not lying to myself. All I am is a gallipot for life…life passes through me and I enjoy every bit of it with my body, soul and brain….

Reklama

Vidinės kovos

Po dviejų mėnesių Nigerijos šiaurės vakaruose, imu po gabalėlį savo sukaustytos nugaros atpalaiduoti ir suprasti, pajusti dalykus, kuriuos sudėtinga nupasakoti, o dar sudėtingiau apibrėžti, sudėlioti į tam tikrus rėmus, kuriais galima būtų apkarstyti vidinių namų sienas ir jaustis labai išsilavinusiu, mačiusiu pasaulį ir suprantančiu, kas, kur ir kodėl vyksta.

DSC_0032Kasdien sutinku po keliolika įvairiausių žmonių, kelis jų matau bent kartą per savaitę, grįžtam prašyti naujos informacijos – politinės partijos, policija, žurnalistai, rinkiminės komisijos – jau žinom varganus kabinetus, privažiavimus ir veidus. Su kitais, susitinkame daug rečiau, o galbūt tik kartą viso darbo metu. Kasdien pasikaustom nauja kantrybės ir šypsenų doze, nes niekad nežinai, kur ir kiek reikės laukti, kaip nuolankiai prašyti paaiškinti kokį mums nesuprantamą rinkiminį manevrą ar prigauti į akis meluojant… Karts nuo karto pasitaiko tokių kalbėtojų, kurie beria viską kaip iš vadovėlio, aiškina, kokie „mes, nigeriečiai“ esą apgavikai, vagys, korupcijos voratinkliais apaugę pavyduoliai, galintys oponentą sutrypti tikrąja ir perkeltine žodžio prasme, o tada apsisukę ant kulno paaiškina, kad „aš tai to gyvenime, prisiekiu aukščiausiuoju, nesu daręs ir taip daro tik tie kiti (kurie, kaip taisyklė, yra opozicijoje).

Kai apsilankai šimte kabinetų, kuriuose už stalo sėdintis ir mus pasitinkantis, paklaustas bet kokio tikslesnio, negu „daug arba mažai“ skaičiaus, pasiknebinėjęs tarp krūvos pageltusių ir aplamdytų popierėlių (kompiuteriai – dažniausiai neišpakuoti), pasako, kad jam reikia pasitikslinti… jau žiūri į tai su šypsena ir ramybe, nes supranti, kad kitaip nebus dar ilgai ir nėra čia ko rimtais tonais aiškinti, kad „šitaip negalima“… Labai aiškiai sau esu pasakius, kad mano darbas nėra net sau viduje susidėlioti, kas čia ką daro neteisingai, negerai ir netiksliai… Sunku, bet negaliu sau leisti manyti, kad savo vienu ar kitu pasakymu, parašymu turiu teisę manyti, jog suprantu geriau, jog galiu išplėšti iš konteksto, istorijos, paveldo, neokolonializmo, pseudokapitalizmo ir „vystymosi“ proceso vieną ar kitą žmogų ir savo viduje į jį žiūrėti su atlaidžia šypsena ar visažinio paplekšnojimu per petį…

Viena iš rimtesnių priežasčių, kodėl man patinka rinkimų stebėtojos darbas yra ta, kad tai yra puikiausia terpė man dirbti su savimi. Aš čia tik stebiu. Negaliu nieko komentuoti, aiškinti, parodyti, pavedėti „tinkamu“ keliu. Viskas, ką darau, tai stebiu, seku, įžvelgiu ir užrašau. Aš net negaliu pasakyti, jog tie keliolika jaunų žmonių, apsiginklavusių kardais ir mačetėmis, peiliais ir durklais, prisivartojusių narkotikų ir vos paeinančių tiesiai – matyt, nėra geriausia taktika laimėti žmonių balsus…

Plačiau siekia širdgėla dėl gilių socialinių properšų – dėl fantastinės moterų, asmenų, turinčių bet kokią negalę, neturtingųjų, ligonių, senų žmonių ir t.t.  diskriminacijos, absoliutaus ignoravimo ir nepripažinimo, kad šie žmonės yra tokie pat žmonės kaip „normalūs“ viduriniosios klasės vyrai. Tiesa, reikia pasakyti, kad „vidurinioji klasė“ čia šiek tiek kitaip išsivysčiusi, nei „musyse“. Ji nėra pagrįsta pinigais. Ji pagrįsta gentimi, pavarde, tėvo, senelio pozicija kalifate, ryšiais ir pan.

Bandau viltingai priimti tai, kad poreikis kaitai gali lėtai išaugti tik pačių žmonių viduje… Per kelias kartas, lėtą apsidairymą aplinkui ir atradimą, kad tik rūpindamiesi savimi ir lygiavertiškai kitais, galės (-ime) pasiekti tam tikro socialinio ir psichologinio saugumo.

Visa yra vienis.

Viskas yra taip tampriai susiję, kad dažnu atveju darome sau meškos paslaugą nusisukdami nuo to, kas nemaloniai bado akis ar atrodo „ne mano daržas“…

Emyrai, Sultonai ir politika

Kaskart keliaudama kur tolėliau ir egzotiškiau savęs klusteliu – ar turiu kokių išankstinių (sąmoningų) nuostatų, ar įsivaizduoju (vizualiai), kaip viskas ir visi atrodys, ką patirsiu ir kas mane labiausiai stebins, džiugins ar liūdins.

DSC_0046

Pasitikrinau ir šįkart, prieš skrisdama dviems mėnesiams į Nigeriją stebėti rinkimų su ES ilgalaike rinkimų stebėjimo misija.

Pasirodė, kad galvoje sukasi mintys apie karštį ir teroristinę grupuotę Boko Haram. Tiesa, dėl karščio nelabai ką galima padaryti, tik pasiruošti morališkai, o dėl teroristų…supratau, kad labiau reikia raminti aplinkinius, nes jie man kelia daugiau streso, nei reali grėsmė. Manau, kad žiniasklaida kartais atlieka meškos paslaugą globalumui, atvirumui, stereotipų laužymui ir pozityvumui. Pranešdama tik apie tai, kaip absoliučiai nevaldomai žudynes ir miestų užgrobimus vykdantys teroristai siautėja siaurame milžiniškos šalies gabalėlyje, žiniasklaida visiškai nubraukia likusią šalies ir žmonių dalį.

DSC_0289DSC_0005Niekas ir niekur Europoje nekalba apie likusios Nigerijos dalį, kurioje gyvenimas vyksta savu ritmu, o ten, kur situaciją įtemptesnė (gretimuose regionuose), žmonės buriasi, bendruomenės kuriasi norėdami patys labiau užtikrinti ir pasirūpinti savo saugumu. Gražūs dalykai tam tikrose srityse vyksta, etniniai, religiniai, gentiniai susiskirstymai tirpsta, kai nežmoniškas žiaurumas kvėpuoja į nugaras.

DSC_0433

Taigi, susitikus su vienu nigeriečiu, gyvenančiu Lietuvoje, pasiklausius įvairių nuomonių ir atsirėmus į savo užsispyrusį vertybinį bei moralinį stuburą, išskridau.

Prieš dvi savaites atvykau į Abudžą, Nigerijos sostinę. Oro uostas pasitiko paprastumu ir skurdumu, bet, kaip pirmam įspūdžiui – negi suksi galvą, ar čia jau atspindi valstybės situaciją, ar ne.

Savaitės mokymai Abudžos Hiltone buvo įdomūs tik tuo, kad kolegos ilgalaikiai stebėtojai yra fantastiškos patirties turintys žmonės iš Europos. Pagrindinė komanda, kuri sistemina informacija ir yra atsakinga už mūsų kiekvieną žingsnį, saugumą ir galutinį turininį rezultatą yra vykdę tokių misijų, kurias tik filmuose galima pamatyti…

DSC_0007 DSC_0016 DSC_0036 DSC_0063

Trisdešimt ilgalaikių stebėtojų suskirstyto poromis, kaip juokavo stebėtojų koordinatorė – esate priverstinai sutuokti dviems mėnesiams, tad tikimės iš jūsų problemų sprendimo poros viduje –  ir kiekvienai porai paskirtas stebėjimo, darbo regionas.

Manau, kad man labai pasisekė ir su partneriu, ir su regionu, ir, be abejo, su likusia komandos dalimi!

DSC_0089 DSC_0097 DSC_0106 DSC_0116

Partneris ispanas, turintis daug patirties susijusios su rinkimų struktūra ir mechanizmais, dirbęs SU ESBO Makedonijoje kelis metus, dalyvavęs stebėjimo misijose Sudane, Malyje, Irake. Randantis laiko pasijuokti iš savęs ir iš kitų, daug ir nuoširdžiai dirbantis ir visada bandantis būti labai maloniu, net jei tai reiškia, kad niekas nesupranta, ko jis išties norėtų. Džiaugiuosi, galėdama iš jo mokytis priimti dalykus taip, kaip yra ir analizuojant atrasti rimtesnes sistemines klaidas (kalbant apie rinkimus).

DSC_0128 DSC_0149 DSC_0209 DSC_0308

Regionas yra fantastiškas – šiaurės vakarai (neišsigąskit, BH yra tolokai, šiaurės rytuose) – trys valstijos: Zamfara su sostine Gusau, Sokoto, sostinė Sokoto ir Kebbi, sostinė Birnin-Kebbi. Kadangi šios valstijos priklausė buvusiam Sokoto kalifatuiDSC_0009 DSC_0011 DSC_0017 DSC_0028, o britų kolonizavimo laikais netgi buvo vienas administracinis regionas, jos visos traktuojamos gana panašios ir, deja, gana žemai pagal kelis statistinius rodiklius, pvz. raštingumas, mergaičių išsilavinimas, skurdas (čia nafta negyvena), infrastruktūra, priėmimas prie medicinos paslaugų.

DSC_0102Tačiau čia yra mažiau smurto etniniu ir/ar religiniu pagrindu. Daugiausia susidūrimų vyksta tarp gyvulių augintojų/ganytojų. Nesišypsokit, tai labai rimti susidūrimai ir, deja, gana kruvini. Ne šiaip sau peimenėliai (kurie yra dažniausiai vaikai) su vytelėm pasimosikuoja. Čia susiduria kaimai su mačetėmis, rimtais pagaliais (labai nemaloniai tie pagaliai atrodo) ir geležiniais vamzdžiais. Gyvuliai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis šiems žmonėms ir jie juos bei jų ganymosi vietas gins iki (ne)pergalingo galo.

DSC_0046 DSC_0461

Kiekviena iš trijų valstijų norėtų save vadinti taikos namais. Mūsų vairuotojas ir apsauga yra kilę iš šių vietų, jie pamena laikus, kai per visas abiejų religijų šventes (o čia dauguma musulmonų ir mažuma krikščionių) visi žmonės būdavo kartu, švęsdavo ir dovanodavo dovanas tiems, kuriems šventė: per Kalėdas krikščionys vaikai gaudavo dovanų iš musulmonų kaimynų (dažniausiai naujus gražius drabužėlius), per Ramadaną krikščionys gatvėje nepardavinėdavo maisto, per Eid‘us, musulmonų vaikus visi kaimynai apipildavo saldainiais ir t.t.

DSC_0372 DSC_0048 DSC_0037

Nuostabu, kai mašinoje važiuodami keturiese – mes su Mauro ir vairuotojas bei mūsų padėjėjas – klausomės jų pasakojimų. Vairuotojas, Solomonas (Saliamonas) ir padėjėjas, Aminu, tik susitikę krykštaudami išsiaiškino, kad abu pradinę mokyklą kartu lankė. Solomonas – krikščionis, Aminu – musulmonas. Su apmaudu abu pasakoja, kaip dabar viskas išsivertę į priešingą pusę, nei anksčiau buvo. Ir tai tikrai nėra tas pasipiktinimas, kurį vyresni žmonės mėgsta: „…o mano laikais…“ Tai pasipiktinimas, matant ir nieko negalint pakeisti, kaip politikai naudoja demokratijos atėjimą (1999 metais, iki tol buvo karinis režimas) savo grobuoniškiems tikslams, kaip daugiau nei 250 etninių grupių bei kalbų tapo įrankiu pralobti, jomis manipuliuojant. Kaip šalies šiaurė (musulmoniška) ir pietūs (krikščioniški) tapo kasdienių priešpriešų pavyzdžiais. Net šalies prezidentai pagal nerašytą taisyklę turėtų keistis kas dvejas kadencijas – šiaurė, pietūs, šiaurė, pietūs. Pagal tą nerašytą taisyklę, dabar turėtų būti šiaurės eilė… Kandidatas iš šiaurės, p. Buhari, jau kartą yra buvęs šalies prezidentu. Aštunto dešimtmečio pabaigoje, dvejus metus ir nuverstas coup de tato būdu. Jis yra ponas generolas. Kai kurie žmonės apie jį kalba kaip apie šventąjį, o žmonių sudievinimas mane visada nemaloniai nuteikia ir net gąsdina.

DSC_0569 DSC_0034 DSC_0232

Kandidatas iš pietų yra dabartinis prezidentas Goodluck Jonathan (taip taip, visi jį draugiškai vadina tiesiog Jonathan) – krikščionis ir tarsi jau antrą kadenciją baigiąs, bet, visgi, kandidatuojantis. Tikrai esat matę – visad juodai apsirengęs su apvalia skrybėle ir tiesmuku žvilgsniu.

Abiejų kandidatų partijos yra stipriausios partijos šalyje, tad pagrindinė kova vyksta tarp kandidatų į įvairias pozicijas iš šių partijų.

Vyks dveji rinkimai – vasario vidury – prezidento, vasario pabaigoje – valstijose – gubernatorių, senatorių, parlamentarų.

Grįžtant prie įdomiosios – socialinės, tradicinės, kultūrinės – dalies.

Mūsų darbas yra kiekvienoje valstijoje susitikti su kiek įmanoma daugiau žmonių, kurie atstovauja su rinkimais susijusius vienetus – pradedant rinkimų komisijomis įvairiuose lygmenyse, baigiant nevyriausybininkais, paprastais rinkėjais, politikais, žiniasklaida ir pan. Visi šie dalykai daugiau mažiau pažįstami – drąsiai galiu pasakyti, kad politikai visur yra politikai, žiniasklaida, priklausanti valstybiniam sektoriui, neturi laisvės judėti, NVOšnikai taip pat kankinasi dėl finansavimo ir stereotipų laužymo ir pan. DSC_0012 DSC_0006 DSC_0002Žinoma, reikia suprasti, kad taip grubiai parašius, neatrandu vietos nupasakoti, kaip viskas čia yra kitaip, paprasčiau, banaliau (išskyrus korupcijos mandrybes) ir brutaliau… Bet gal kai kuriomis nuotraukomis patenkinsiu šį Jūsų smalsumą…

Taigi, pati įdomiausia, naujausia ir netikėčiausia, pasakiškiausia dalis yra tradiciniai valdovai (traditional rulers) – SULTONAI, EMYRAI IR KAIMŲ VADAI. Čia Jums ne juokas ir ne 1001 naktis. Čia keturios žmonos yra puikus būdas turėti milžinišką paklusnią šeimą ir parodyti savo galias bei turtus J Mažas juokas. Juk kai esi namuose viena su keliais vaikais, dar viena moteriškų rankų pora tikrai nepakenks – ir draugė, ir pagalbininkė, ir guodėja, ir energingą vyrą dviese, trise ar keturiese lengviau apramint. DSC_0090

Sultonai yra emyrai gyvena rūmuose. Rūmus saugo speciali garbės apsauga. Kai pirmą kartą nuvykom pagarbos vizito į sultono rūmus, be abejo, nebuvom įleisti pas sultoną, o tik pas jo sekretorių (tai yra labai aukštos pareigos). Aplink susibūrė pusė rūmų vyrų (moteris gali nujausti, plasdenančias savo čadromis tarp pastatų, sau skirtais takeliais) ir apsaugos ir giliai susmeigė savo baltas it sniegas akis, spindinčias nuo visokių minčių, klausimų, ir, be abejo, aistrų.

DSC_0045_small DSC_0039 DSC_0036

Mums maloniai buvo paaiškinta, kad tradiciniai valdovai nesikiša į politiką tik maloniai palaimina ir priima kiekvieną politikierių, kuris nori sėkmės ir ateina prašyti už jį pasimelsti. Sunku patikėti, kad turintys tokį moralinį autoritetą tradiciniai vadovai niekada niekada neprijaučia jokiai partijai ar politikui ir niekada niekada „savo žmonėms nepataria“ už ką balsuoti, bet…tiek to…

Šįkart su Sultonu nesusitikom.

Lankėm kelis emyrus ir kaimų vadus. Nežinau, kieno kelnės (oj, suknelės) pilnesnės laimės buvo – ar mūsų, ar jų, bet, tikrai visų šypsenos buvo nuoširdžios.

DSC_0036

Kaimuose vienintelis ir labiausiai prieinamas būdas spręsti visus ginčus, problemas ir nesklandumus yra pasitelkiant vado išmintį, dažniausiai šis vaidmuo keliauja ta pačia šeimos linija iš kartos į kartą. Retai kada kas nesutinka su vado sprendimu… Pvz. jei tėvas buvo pažadėjęs atiduoti savo dukrą kuriam kaimo vyrui, tačiau vėliau persigalvojo – jau bėda, reikia eit pas vadą ir spręst bėdą, nes vyras tai jau planavo gi žmoną naują turėt.

DSC_0024 DSC_0037 DSC_0041

Sprendimas vado – išmintingas – tėvas gali neatiduot dukros, jei jau taip nusprendė, bet turės apmokėti visas išlaidas, kurias vyras patyrė ruošdamasis vestuvėms ir dar sumokėt dalį „kraičio“. Va taip va.

Kol kas leisiu Jums pasimėgauti nuotraukomis, jos iškalbingesnės.., o kitą kartą bandysiu detaliau nupasakoti, ką kur matom, sutinkam, patiriam ir atrandam…

DSC_0076 DSC_0096

Su didele šiluma,

Jūsų Ga

I am Ahmed, Charlie, Gaza, Swat (and many other forgotten places and concepts) and I am leaving to Nigeria

DSC_0062Tomorrow early morning will board the plane which will take me to Abuja, the capital of Nigeria. Yes, the same Nigeria which is being slandered in the news every day (well, not in the LIthuanian news…) and whos thousands of people are being killed way too often yet not many mourns those people worldwide… No news here. We mourn only those are like us. We mourn thos who we don’t know yet perceive as if they COULD be like us. For some it is religion, for some, it is color of the skin, place of birth, education, political views etc.

I know that most of you who will be reading this are elevated above all of that and feel like you can mourn anyone just because he/she is a human being and that’s why you are the people I know. At the end of the day, we all melt and swim around in our circles of likeminded and preach about what we think is right…

I strongly believe it is right to go out of my way and do all I can to increase some sort of understanding, respect, conversation, honesty and openess.

Have been thinking about what to write here conserning my future trip (election observation mission in Nigeria, managed by the European Commission, duration – 2 months) for days now and nothing proper comes to my mind yet so many things are actually happening, not only in my little head, but so much more around. Mainly sadness and unfairness. Sometimes it seems too difficult to fight back and even more difficult to take it in, make sense of it… It doesn’t flow within me, there is no smoothness in the matters that are evolving…

People call me crazy and not appreciating my life yet I say, this is the least I can do. I will never stop, sit and settle, because I see no point in it. Then what? Just feeding my hedonistic passions. Taking care of the people around me? Sorry, was not raised this way, so do not ask from me the things I’m incapable of delivering.

Take me as I am for I come as I stand… and if not, then I bid you farawell even if the whole world shouts the opposite….we very well know how hypocritic the majority is… that’s why I am Ahmed, I am all the dying hungry chidlren, I am the freezing people of Gaza, I am the improsined sons and daughters of Palestinian mothers, I am the Pakistani children that were brutally killed and are being targeted every day…

DSC_0070I am the 10 year old girl who was forced to be a suicide bomber in Nigeria…yet I am all the children soldiers who know other way than to stay alive and grow to be brutal and insane militia leaders who do the same as what was done to them… I am an atheist, muslim, christian, budhist and a jew, yezidi and many others.. I am a homosexual and transexual…

I am all who is subjected by another human being to suffering.

I am the one who could give her life for all of these people and more if it would only bring a bit of sanity to the rest…

Having said that does not eas nor explain what is inside of me, that’s why it is a bad day for writing, however, the trip starts tomorrow and just wanted to bid you a short “see you soon“. Not planning to not come back alive.

But if the worst happens. Sing and dance Michael Jackson in my funeral and be good to each other and yourselves.

Love you all.

DSC_0121

Norėdami sustabdyti atakas, Izraeliečiai turi žvelgti plačiau (Orly Noy straipsnio vertimas)

Publikuota: http://972mag.com/to-stop-the-attacks-israelis-have-to-see-the-whole-picture/98636/

 

Nėra įmanoma suprasti šiandienę Izraelio-Palestinos realybę žvelgiant tik į nudūrimus ir atakas automobiliais. Izraelis nėra vienintelis šio žaidimo dalyvis ir jei jis nori, kad liepsnos užgestų, turi tai gerai suprasti.

 

Sunki diena (lapkričio 10 – vert. past.) baigėsi. Per trumpą laiką buvo nudurti du žmonės: jauna moteris žuvo Gush Etzion [nausėdijoje] Vakarų Krante, kitos atakos metu gyvybė buvo atimta iš jauno kareivio. Dabar berašant, aš deja jaučiu, kad šiandieninis kraujo praliejimas dar nėra pabaiga.

Šiame chaose tik viena yra akivaizdu: Izraelio ministrų kabinetas ir Kneseto nariai dabar varžysis, kas sugalvos patį griežčiausią ir ugningiausią atsaką; kas pakels didžiausią vėzdą trenkti terorizmui atgal; ir kas sutelks Izraelio visuomenės baimes, jas išpuoselės ir panaudos savo politniams tikslams. Taigi dar prieš mūsų lyderiams pasiekiant klaviatūras ar pirmą prieinamą mikrofoną, galbūt būtų reikėtų šį tą paminėti.

Šiandieninės kraupios atakos yra dalis kampanijos, kurią Izraelio vyriausybė gali, tačiau nenori, pažaboti. Vietoje to, puikiai suprasdama ką daro, ji ją skatina. Galime tik spėti, kiek politikų ir gynybos sistemos darbuotojų pasirodys mūsų televizijų naujienose ir mėgins mus priversti matyti realybę be konteksto: “jie” nenori mūsų čia; “jie” trokšta žydų kraujo; “jie” yra pavojus, su kuriuo mes turime dorotis jėga. Ir visi tie, kurie šito nesupranta ir protestuoja, turi eiti “ten”.

Saugumo pajėgoms jau teko susidurti su mūsų griežtos ir prievartinės politikos Jeruzalėje neefektyvumu. Bet iš tikro jokia politika nepadės tol, kol mes neigsime situacijos daugialypumą ir nepamatysime jos plačiau, įtraukiant visus jos komponentus. Tarp jų yra ir gili bei reali palestiniečių baimė, kilusi dėl naujų veiksmų, siekiančių pakeisti esamą status quo Šventyklos kalne (orig. “Temple Mount/Haram al Sharif”). Taip pat tarp tų komponentų yra ir palestiničių supratimas, kad jų gyvybės, Izraelyje, Vakarų Krante ar Gazoje, yra bevertės. Platus situacijos vertinimas taip pat turi įtraukti ir pripažinimą, kad Izraelis nuolat mažina taikaus palestiniečių pasipriešinimo galimybes, tuo pačiu kasdien stiprindamas okupuotų teritorijų kontrolę.

Norėdami suprasti kas šiuo metu vyksta, mes turime pripažinti, kad šie žiaurūs smurto protrūkiai yra susiję su, pavyzdžiui, nauju vyriausybės sprendimu, kuriuo yra remiamas automatiškas Izraelio teisės įsigaliojimas Vakarų Kranto nausėdijose. Šie smurtiniai veiksmai yra susiję ir su sprendimu, draudžiančių palestiniečiams važiuoti tais pačiais autobusais, kuriais važiuoja nausėdijų žydai. Jie taip pat negali būti atsieti nei nuo planų nusavinti tūkstančius akrų (dešimtis kv. km., – vert. past.) žemės Vakarų Krante, reikalingų nutiesti apartheido kelius, nei nuo leidimo nausėdijų gyventojams užimti palestiniečių namus, nei nuo kolektyvinių bausmių Rytų Jeruzalės gyventojams.

Siedama šiuos įvykius jokiu būdų nenoriu pateisinti šiandienių nudūrimų, ar bet kokių kitų smurto išpuolių. Tačiau darant šias sąsajas mes galime suprasti esminį dalyką: Izraelis negali apsimesti esąs vienintelis žaidėjas ir, geriausiu atveju, ignoruoti Palestinos pusę, blogiausiu, toliau engti ir išstuminėti [iš gyvenamų vietų], tikintis, kad visa kita eis sava vaga. Jei Izraelio naudojama žaidimo taisyklė yra “paimk kiek gali” – per žemės nusavinimus, naujasėdijų statymą ir įstatymus – tuomet palestiniečių taisyklė bus “smok atgal su visa jėga”. Tai, žinoma, yra pražūtingas kelias abiems pusėms.

Tačiau šiame žaidime abi pusės neprivalo vien tik pralaimėti, o vienos pusės pergalės neturėtų – tiksliau, neturi – būti kitos pusės sąskaita.

Žodis “kaimynas” persų kalboje reiškia tą, su kuriuo daliniesi šešėliu. Mūsų kaimynai čia yra tie, su kuriais dalinamės tuo pačiu šešėliu. Izraelis turi apsispręsti: arba mes esame saugūs kartu su savo kaimynais, arba skęstame kartu.

 

Vertimas grupės SOLIDARŪS SU PALESTINA

Klausimai, suerzinę Prezidentės patarėją. Apie Ukrainą.

Kaip žmogus, kuriam yra tekę dirbti ne pačiose saugiausiose ar stabiliausiose pasaulio vietose (Palestina, Ukraina, Venesuela, Pietų Afrikos resp. ir pan.), dažnai pagaunu save, jog grįžusi į Lietuvą keliu aukštesnius reikalavimus aplinkui esantiems žmonėms, o ypač valstybės tarnautojams ir kitiems, kurie užima svarbius postus arba kitais būdais yra politinio ir socialinio dėmesio centre.

Pastarąją vasarą teko kartu dirbant prie kitų projektų su Jonu Ohmanu iš arti matyti ir puikios pilietinės iniciatyvos pradžią. Išties buvo ypatinga stebėti, kaip svarbu mokėti mobilizuoti žmones, iniciatyvas, pagalbos formas ir labdarą bei aukas tam, kad Ukrainos kariai ir savanoriai turėtų būtiniausių daiktų, kuriais jų pačių valstybė negali aprūpinti. Dabar ši iniciatyva jau turi ir pavadinimą (Blue Yellow, liet. Mėlyna Geltona), tačiau neseniai tik pirmus žingsnius žengusios veiklos kelyje būta visokiausių nelabai malonių niuansų, žinoma, kur jų nebūna, visokių trikdžių – tiek natūralių, kuriant judėjimą, tiek susijusių su ekspertizės trūkumu įvairiuose valstybės lygmenyse.

Kurlink veda šie postringavimai ir kaip jie susiję su pavadinimu, paklausite Jūs, mieli skaitytojai? Prašysiu kantrybės. Taip, kaip jos mūsų visų prašo kiekviena valstybinė įstaiga kaskart, kai mums, kaip piliečiams ko nors prireikia ir visiškai priešingai tada, kai tai institucijai ko nors prireikia iš mūsų.

Taigi, praėjusią savaitę LR Seime vyko konferencija, kurios pagrindiniai organizatoriai ir buvo aukščiau minėtas judėjimas, tiesiogiai teikiantis Lietuvos žmonių suneštą pagalbą Ukrainos kariams. Konferencija:

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2443&p_d=151847&p_k=1

Pagalba dažniausiai vežama paties J. Ohmano kartu su kitais atsidavusiais žmonėmis, be jokios romantikos ar sudievinimo. Vadovaujantis principu: reikia – darom. Deja, toks principas geriausiai veikia tik tada, kai veiksmas vyksta be valstybės “pagalbos”, nes jos rigidiški mechanizmai retai leidžia imtis greitų veiksmų kilus neatidėliotinam poreikiui. Taip, net jei tai ir karas gretimoje valstybėje. Be abejo, negalime pamiršti du kartus pakelto “Spartano“ su humanitarine pagalba ar į mūsų šalį atvežtų gydyti kelių karių ir leisti į mokyklą rytų Ukrainos vaikų bei visų kitų paramos būdų, kurie, pasak prezidentės patarėjos, vyksta “už kulisų”. Štai čia ir norėčiau sutelkti dėmesį – apie tai, kas vyksta už kulisų ir ką mes, paprasti mirtingieji, tegalime sužinoti.

Konferencijoje dalyvavo keli svečiai iš Ukrainos, patys buvę karinėse zonose, aktyviai dalyvaujantys pagalbos teikime ir realios situacijos viešinime, taip pat buvo kviestas Ukrainos ambasadorius Lietuvoje ir naujai paskirtas NATO pareigūnas, pradėsiantis dirbti Kijeve netrukus. Konferenciją moderavo Jonas Ohmanas, o pasisakymams iš kviestinių svečių artėjant prie pabaigos, prie jų prisėdo dar keli garbingi asmenys – opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir prof. Vytautas Landsbergis. Galbūt tai tik sutapimas, kad salėje dar sėdėjo ir partijos kolegė p. Rasa Juknevičienė, tokiu būdu gal kiek įnešant klausimų apie tai, kuri partija nori parodyti savo rūpestį Ukraina labiausiai..? Kaip vėliau, prasidėjus klausimams iš salės, paaiškėjo, net šia tema tarp pozicijos ir opozicijos atstovų yra gana didelis nesutarimas. Kita vertus, ko gi tikėtis, visiems rinkimus laimėti norisi.

Pasibaigus pranešėjų pasisakymams ir moderatoriui pakvietus klausytojus užduoti klausimus, salėje netikėtai buvo gana baugi tyla, tiesa, didžioji auditorijos dalis buvo puikiai atsimenanti kolūkius, o gal net ir prieškarinę Lietuvą, tad, kolegų paskatinta, ėmiausi iniciatyvos ir uždaviau panelistams du klausimus, regis, labai natūralius, į kuriuos daugeliui norėtųsi atsakymų.

Pirmasis buvo apie tai, kaip valstybinės mūsų šalies įstaigos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis iniciatyvomis, kurios akivaizdžiai turi pasisekimą visoje šalyje tarp gyventojų ir yra paremtos tikrąja piliečių iniciatyva? Tikėtina, kad pagalbos efektyvumas būtų daug didesnis, jei du sektoriai vieningai nukreiptų savo pastangas, nes kol kas atrodo, kad vieni dirba išsijuosę, o kiti šneka tiek pat išsijuosę.

Antrasis klausimas buvo apie tai, kaip mūsų pavyzdinė ES valstybė narė gali savo pavyzdžiu paskatinti kitas ES nares sutelkti tiek dėmesio Ukrainai ir stabiliai bei struktūruotai pagalbai jai. Ar mes galime kurti kažkokias platformas (išskyrus karines), užsiimti tarpininkavimu ar kitais efektyviais būdais telkti didesnį pagalbą teikiančių šalių ratą.

Pradėjus klausyti atsakymų, kurių pirmasis buvo iš p. Kubiliaus apie tai, kaip jis, ne tik dėl to, jog yra opozicijos lyderis, mato daug daugiau galimybių mūsų valstybei prisidėti prie paramos, galbūt net skiriant 10 proc. sumos, gaunamos iš ES struktūrinių fondų ir kuriant tarptautines platformas, kuriose ES narės galėtų prisidėti ne tik finansiniais įsipareigojimais.

Po jo sekė politkorektiški ambasadoriaus pasisakymai ir kitų aktyvistų padėkos Lietuvai, tačiau visa tai yra puikiai suprantama, juk esame Seime, o tai ir yra vienas iš ženklų, kaip valstybė padeda Ukrainai, ar gi ne?

Kaip tik tuo metu, kai mano klausimo ir po jo sekančių atsakymų ratas seko, prie manęs priėjusi moteriškė raudonu švarku tyliai pašnibždėjo norinti gauti mano vizitinę kortelę. Su mielu noru ją ištraukiau ir padaviau bei gavau ponios kortelę. Prieš jai pradedant šnekėti toliau (kas buvo netikėta, turint omenyje, jog esame viduryje konferencijos, šnekant panelistams), tepamačiau Lietuvos herbą ant vizitinės viršaus ir sumojau, kad tai bus Seimo darbuotoja, galbūt Seimo nario patarėja. Taigi, ši moteriškė, besišypsodama kaip amerikietiškuose filmuose ir pasilenkusi taip, kad galėtų prisilaikyti viena ranka už kėdės, ant kurios aš sėdėjau, prabilo tokiu tekstu – kaip tu gali užduoti šitokį klausimą?! Kaip tu šitaip gali kalbėti, aš tau galiu visą informaciją atsiųsti apie tai, kiek Prezidentė daro visko dėl Ukrainos, kiek visko vyksta už kulisų jos iniciatyva.

Tiesą pasakius, pasimečiau gerokai. Net ilgiau nei metus pradirbus vienoje iš ministerijų, niekada nesu patekus į tokią situaciją, kai man pareiškia, kad uždaviau “blogą” klausimą. Blogą. Matyt, taip pasimečiau, kad tegalėjau konstatuoti faktą ir, kaip psichologai vadina šį metodą, veidrodiniu būdu, perklausiau: “Ar Jūs tikrai prie manęs priėjote vien tam, kad mane sugėdintumėte?” Be abejo, į šį klausimą buvo atsakyta, kad man esą reikia paaiškinti, jog negalima meluoti viešai ir…, kad čia ne Konservatorių partijos suvažiavimas..!

Visiškai apstulbau, net pažvelgiau į kolegę, šalia sėdėjusią ir taip pat žado netekusią. Jau nekalbant apie tai, kad mane pažįstantys saldžiai nusijuoks, pagalvoję, kad aš kaip nors galiu būti susieta su Konservatoriais. Be abejo, šitaip netikėtai pagauta, neatradau ką daugiau pasakyti, tik vėl perklausiau, ar teisingai supratau jos priėjimo tikslą, t.y. pasakyti man, kad blogai paklausiau?

Įsikibus mano vizitinės, ponia Deimantė Kačinskienė, LR Prezidentės patarėja užsienio politikos klausimais, pradėjusi dirbti šioje pozicijoje 2014 metų rugsėjo 3 dieną, nužingsniavo, tikiu, manydama, kad šauniai mane pamokė ir, gal dar labiau pamokys netrukus.

Konferencijai pasibaigus, ieškojau p. Prezidentės patarėjos, tačiau, veltui, ji jau buvo išvykusi. Norėjosi, žadą atgavus, paklausti, kaip ji suprato mano klausimus, jei pasidarė tokias išvadas, kurios ją pakėlė nuo kėdės ir privedė prie manęs su tikslu paaiškinti apie blogus ir gerus klausimus?

Norėjosi įsitikinti, kad Prezidentės patarėja tikrai netyčia pasidavė emocijai, o ne išties mano, jog yra teisinga ir priimtina užimant tokias pareigas, eiti prie fizinio asmens (kuris atstovauja tik patį save) ir aiškinti, kokius klausimus galima užduoti ir kokius, ne, vietoj to, kad, pati sėdėdama prie konferencijos stalo, paprašytų žodžio ir pateiktų skaičius bei faktus, kurie, jos nuomone, yra iškreipti bei papasakotų, kad užkulisiai verda nuo darbų Ukrainos labui.

Pasikalbėjus apie tai su situacijos liudininkais, liko aiškus vienas dalykas, ribos buvo gerokai peržengtos, nepriklausomai nuo to, su kokiomis intencijomis tai buvo daroma. Netikiu, kad mūsų norimoje sukurti valstybėje su jaunais politikais, patarėjais, diplomatais turi būti palikta vietos tokiems išsišokimams, leidžiamiems sau vien dėl užimamų pareigų.

Nenoriu manyti, kad p. Kačinskienė, kurios funkcijų apraše yra veik viso pasaulio situacijos išmanymas (ji pataria Prezidentei “apie tarptautinės politikos tendencijas Rytų Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Karibų, Okeanijos regionų šalyse ir svarbiausius Lietuvos užsienio politikos klausimus šių šalių atžvilgiu; teikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos užsienio politikos Rytų Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos ir Karibų, Okeanijos regionų krypčių, prioritetų ir jų vykdymo” http://president.lt/lt/dbs_kontaktai/379.html?view=details ) šioje pozicijoje gali būti kaip nors atsiradusi per savo vyrą, Rolandą Kačinską, buvusį Lietuvos ambasadoriaus pavaduotoją Vašingtone ir dabartinį  Užsienio reikalų ministerijos politikos direktorių.

Noriu žinoti, kad kiekvienas asmuo, kuris ateina patarti aukščiausiai valdžiai atitinka aukščiausius reikalavimus ir turi daugiau nei trejus metus darbo patirties (pozicijos aprašyme yra prašoma ne mažiau kaip trejų metų patirties) ir tai darydamas vadovaujasi ne tik žiniomis, patirtimi, išsilavinimu, bet ir sveika pagarba žmogui, asmeninių ambicijų atidėjimu į šoną ir aiškiu suvokimu, kad dirba ne sau, o savo valstybei ir jos žmonėms.

Tiesa, savaitei praėjus, nesulaukusi tos žadėtos informacijos apie milžinišką mūsų valstybės teikiamą paramą Ukrainai, pati parašiau p. Kačinskienei. Gautas atsakymas buvo toks:

Lietuvos Vyriausybės paramos Ukrainai finansinė išraiška (sumos apytikslės):

Vystomojo bendradarbiavimo projektai: 550 tūkst. Lt (URM).

Humanitarinė pagalba: 710 tūkst. Lt:

Sužeistųjų gydymas Lietuvoje;

Mokinių iš Rytų Ukrainos perkėlimas mokslo metams į Lietuvą;

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento surinkta parama.

Parama kariuomenei: 401 tūkst. Lt (KAM):

Sužeistųjų gabenimas ir reabilitacija;

Materialinė parama ir logistika;

Puskarininkių instruktorių rengimo ir anglų kalbos kursai LKM.

Įnašai į NATO ir ES pagalbos Ukrainai fondus: 518 tūkst Lt.

Viso: 2 179 000 Lt

Šios paramos ir skaičių analizei galima būtų skirti dar tiek rašymo ar daugiau, tačiau sustosiu ties šiuo kiekiu informacijos, nes apsvarstyti tikrai yra ką.

For all my international friends. I am writing as a human being (as always) AND as a Lithuanian (rarely)

In the context of the current times, when there are countries which still fight for their freedom, when people’s lives are constantly lost due to violence, stupid money and plain wish of power, when on the individual level we tirelessly seek for more humanism, education, understanding and tolerance… I, WHO AM FIRST OF ALL A HUMAN BEING, JUST LIKE ANYONE ELSE ON THIS PLANET, am also a LITHUANIAN. Born and raised.
I am one of those people who was incredibly lucky to be witnessing the times of struggle, the times of UNITY and joy over the victory and a REGAINED FREEDOM. I also witness now the continued struggle and dispersed unity over the ways in which our country should keep getting better, wiser and more open.
I will always fight for freedom. People’s freedom, openness, sovereignty and happiness which comes ONLY with the care and love for the other.
I very rarely write about my LITHUANIA, I sometimes take it for granted, I also get angry and disappointed in our ways of dealing with internal and external issues…
…but the truth is, there is nothing worse than not to have the chance of making these mistakes, and not to have a process of growth at all…
…not to have freedom which comes with an amazing amount of responsibility.

Please, take a look at these beautifully made pieces about one part of our (the Baltic!!!) struggle and joy. 

Momentas

Žinot, yra momentas. Reklama sako, kad jis viską klijuoja, bet, iš patirties, galiu pasakyti, kad tikrai ne viską. O aš turiu tik Momento klijus ir noriu susiklijuoti su materija, su kuria jie neveikia. Tiksliau, matyt, aš esu ta materija, kurios Momentas neklijuoja, o tik pataršo paviršių, padaro nebegražų ir nebelygų. Momentas manęs neveikia, o kitų klijų neturiu.

Mano dėdė.

Mano dėdė yra 1932 m. gimimo. Gimė Bajoruose (kai sakydavo, kad yra iš Bajorų, žmonės išties manydavo, kad jis pats bajoras – argi ne graži ta mūsų kalba?…). Mano dėdė buvo jūreivis. Mano dėdė yra jūreivis, juk tai gyvenimo būdas. Jis EIDAVO į jūrą, išeidavo ir įeidavo į uostą… Jis buvo kapitono padėjėjas. Žuvys yra jo gyvenimo undinės ir sirenos. Mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje, man yra artimiausias sielos brolis. Nesupratau ir, tikiu, kad kol nepasieksiu nušvitimo (ironiškas HA HA), tol ir nesuprasiu, nei kodėl, nei kaip tai įmanoma.
Mano dėdė, nugyveno baisiai ypatingai sunkų gyvenimą – iš kurios pusės bepažiūrėsi. Niekad nepažinojau savo senelių, bet, žmonės, kalba, kad mano močiutė, mamos mama, turėjo neįtikėtiną humoro jausmą… Man visad atrodė, kad mano dėdė yra juokų meistras, o, pasirodo, sako, kad jis paveldėjo tik dalį to močiutės sugebėjimo juoktis ir juokauti… Neįsivaizduoju Jos.
Mano sielos brolis patyrė tris insultus, o prieš porą savaičių, buvo vežtas į ligoninę,nes sirgo plaučių uždegimu ir buvo tiek nusilpęs, kad nenulaikė galvos. Neminėsiu visos ligos istorijos, bet ji tikrai “smagi“.
Šį savaitgalį važiavau jo lankyti. Labai pasiilgau. Nežinojau, ko tikėtis. Išvažiavau sujaudinta, suminkštinta ir sugraudinta… Praleidom du vakarus kartu… aš mėgstu klausinėti savo giminių visko ir visaip – visi tai žino. Labiausiai mėgstu klausti esminių klausimų. Turint šalia tokį įstabų žmogų, kaip Vytukas, neįmanoma nusimušti nuo ESMĖS, net jei jis netyčia pradeda pasakot, kaip stovėjo Buenos Airėse mėnesį… ir ne kartą…
Šįkart paklausiau, kas pirmiausia šauna į galvą, galvojant apie dalykus, kurių labiausiai gailisi savo gyvenime…
Savo 81-erių metų gyvenime, su prieškariu, karu, pokariu, keturiais metais specialiame armijos padalinyje, mokslais Kaliningrade, santuoka, vienu mirusiu vaiku, dviem užaugintais, trimis anūkėmis, 49 ilgų (apie pusmetis) reisų į jurą… Kas Jūsų gyvenime yra tokio, ko labai gailitės..?
“Kai buvau dar labai jaunas, gal net mažas ir dar gyvenau namie (aut.past. iki 16-18 m.), mamai vis skaudėdavo kojas, sąnarius. Aš kartais patrindavau jai su kažkuo ten, gal kokį kartą per savaitę… (ašaros akyse, rankos mostas į niekur)… o kodėl gi negalėjau jai kasdien trinti?! Dabar trinčiau ir trinčiau…“
Va toks mano sielos brolis.
WP_20131101_004

Vaikai.

Važiuoju šiandien troleibusu. Apytuštis toks, nes jau maršruto pabaiga ir, stovėdama pačiame gale, žiūriu į du berniukus, sėdinčius priekyje. Nežinau, kiek jiems metų, bet, sakyčiau, tikrai ne daugiau kaip 11. Kikena labai plonu balseliu ir juokingai muistosi ant minkštų troleibuso kėdžių. Vienu metu kažkur mintys nudreifavo…todėl, maniau, kad man pasigirdo…, bet tas pamanymas privertė suklusti atidžiau – BITCH – girdžiu. You’re suckeeeeerrrr – girdžiu. Tokia riesta amerikietiška suapvalinta eeeerrrrrr…
Ėmiau mąstyti apie du dalykus – pirma, iš kur jie ištraukė tokius malonybinius išsireiškimus; antra, kaip galima jiems papasakoti ir įtikinti, kad tai ne geriausi užsienio kalbos elementai?
Mąstant apie pirmą klausimą, matyt, reikia spėti, kad tai arba filmas arba kompiuterinis žaidimas – nes labai vaikai gerai įvaldę intonaciją – yo biiiitch ir suckeeeerrrrr… Tai skambėjo taip, kaip smagiai čiulpiamas saldainis burnoj ridinėjamas… Pačiam gal ir skanu, bet žiūrėt ir klausyt tai not sexy.
Galvojant apie antrą klausimą, kuris mane dar lydėjo ir išlipus iš troleibuso bei gerą gabaliuką einant šalia vaikų (tiesa, vienas iš jų, toks storuliukas smunkančiom kelnėm ir su kapišonu džemperio, drąsiai galėjo būti mažas gangsteriukas iš kino – ėjo linguodamas, per klyną prisilaikydamas tas kelnes (plačius džinsus) ir galvą nudelbęs žemyn tiek, kad keistai keltų žvilgsnio grėsmę), man buvo daug neramiau, nei galvojant apie pirmąjį…
Ar reikia kažką sakyt? Kieno tai atsakomybė? O jei reikia, tai ką ir kaip? Turiu prisipažinti, kad visiškai nebuvau nusiteikus būti išvadinta you biiiiitch… ir kažkaip beviltiškai pasijaučiau (nors pastarosiomis dienomis mane labai kankina tas jausmas ir dėl kitų socialinių niuansų).
Ką Tu darytum?

« Older entries