Kai kalba aktyvaus jaunimo atstovai – nedrąsu juos vadinti viso jaunimo atstovais -, jie kalba apie tai, kad ši grupė nėra homogeniška ir nereikėtų jos plakti viename „bliūde“, vienok dažnai galima išgirsti ir iš jų pačių lūpų, kad jaunimui reikia to, ano ir penkto, tai kaip čia yra? Ar vienija kažkas daugiau jaunimą nei tik amžius?
Galbūt yra bendrų poreikių tarp to nehomogeniško jaunimo, tokių, kaip kokybiška švietimo sistema, atsakingai ir efektyviai vykdoma socialinė politika, sveikatos sistemos priežiūra, kurioje kalbame ne tik apie apčiuopiamus kūno organus, bet psichinę sveikatą, psichologinę pagalbą ir pan.?
Ar reikėtų skirstyti ir šias socialinio modelio besilaikančių valstybių paslaugas pagal grupes? Tiems, kas nėra susidūrę su socialine politika kaip akademine sritimi, vertėtų žinoti, kad kuo labiau socialinės paslaugos yra adaptuojamos pagal grupes, tuo stipriau tai indikuoja apie bendrą prastą valstybės socialinio teisingumo ir išsivystymo lygį ir egalitarizmo trūkumą.
Klausiame, kodėl jaunimas mažiau balsuoja – o ką jūs manote, apie balsavimo amžiaus paankstinimą iki 16 m.? -, klausiame, kodėl yra „toks“ neaktyvus (dažniausiai to klausia aktyvioji jaunimo dalis, dalyvaujanti projektuose, tarptautiniuose mainuose, savanorystėje, partijose ir pan. ir kalba apie „tuos“), klausiame, ko gi DAR reikia tiems, kurie tingi, nenori, nemoka… Šie klausimai, vienavertus yra patronuojantys (patronizing), kitavertus, nevedantys prie esminių atsakymų.
Mums, tiems aktyviesiems, pasisekė ir siūlyčiau nesuvesti visko į taip pamėgtą individualizmą – koks aš nuostabus, pats viską pasiekiau – nes socialinis kapitalas, kurio nekontroliuojame yra dalykas gaunamas „nemokamai“ ir tik ant jo stojamės, kai manom, kad aktyvumo pradžia „atėjo savaime“. Pozityviu socialiniu kapitalu ne visi esame apdovanoti, būtent todėl, kai norite kalbėti apie realią libertarinę socialinę lygybę, gerai pagalvokite ar tikrai „visi gimstame lygūs“ (socialine prasme). Ir ar tikrai manote, kad tiesiog užtenka pastatyti mokyklą bei sutikrinti, ar visi vaikai į ją eina ir tai jau bus lygybės užtikrinimas?
Tačiau ne apie politines ideologijas šiuo metu verta kalbėti. O apie tai, ko iš tiesų reikia jaunimui, koks jis yra ir ką daryti, kad jis tikrai taptų geresnės ateities pagrindas (kai jau jį kas nors įsileis kurti tos ateities, o gal dabarties?).
Kad geriau suprastumėte visokio lygio nesusikoordinavimą ir strateginio ilgalaikio mąstymo nebuvimą, aktyvieji „jaunimiečiai“, papasakosiu istoriją, kaip buvo ieškoma NEET‘ų. NEET‘ai, tai tokie dvikojai Lietuvos (ar bet kokios kitos šalies) gyventojai, kurie, išvertus į žmonių kalbą, -jauni žžmonės, nesantys jokioje valstybinėje (ar privačioje) sistemoje. T.y. jie nei mokytųsi, nei dirbtų, nei būtų įtraukti į bedarbių sąrašus, nei atliktų kokią nors oficialią praktiką, stažuotę ir pan. NEET = not in education, employment or training.
Šiek tiek konteksto – Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu, buvo numatyti tam tikri šalies prioritetai, kurie turėtų rūpėti ir kitoms Sąjungos valstybėms. Vienu iš tokių tapo NEET. Buvo planuojamos konferencijos, seminarai, dokumentai, pasisakymai, veiklos ir kitokio pobūdžio šou. Tiesa, visa tai turėjo kainuoti ir, pageidautina, tiek, kad nebūtų gėda vėliau pasigirti, kiek mes daug pinigų išleidom „tiems NEETsams“. Juk jaunimas mums „išties rūpi“ ir mes jokiu būdu ne vien deklaratyviai skelbiamės išgelbėsią ateitį…
Taigi, Lietuvoje žymiausia jaunimo NVO yra LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba), kuri sakosi vienijanti daugiau nei 200 000 jaunų žmonių. LiJOT‘as yra neatsiejamas vyriausybinių institucijų partneris kalbant apie bet kokią jaunimą liečiančią temą. Taigi, kaip galima tikėtis, vadovaujantis šūkiu „nieko apie jaunimą be jaunimo“, ši organizacija buvo pakviesta dirbti ir ties NEET‘ų prioritetu, tokiu svarbiu visai ES.
Viena iš užduočių, suformuluotų LiJOT‘ui, buvo surasti arba NVO, dirbančias su šia jaunimo grupe, arba tokių individų, kuriuos galima būtų priskirti šiai grupei. Užduoties pagrindimas, tarsi, labai suprantamas – kadangi kalbame apie jaunimą ir didžiausią jaunimo organizaciją Lietuvoje, turėtų būti natūralu, kad būtent ši organizacija turi susidariusi geriausią suvokimą apie Lietuvos jaunimą, kokiam pogrupiui jis nepriklausytų.
Rezultatas. Deja, liūdinantis. Jau prasidėjus pirmininkavimui, vis dar buvo ieškomas nors vienas „NEETsas“, o organizacijos, kurios išties su tokiais jaunuoliais dirba, ne tik nebuvo prašytos pagalbos, bet jų net nėra LiJOT‘o „radare“.
Būtent dėl tokių priežasčių, kreipiuosi į tą „aktyvųjį“ jaunimą, kuris kartais mėgsta pasiduoti „koks aš fainas ir kaip pats viską pasiekiau“ liberaliajai tendencijai. Mes, tokie sėkmingieji, mėgstame nebežiūrėti į paraštes, manyti, kad viskas, ką matome ir žinome, iš tiesų ir yra VISKAS. Mes labai nemėgstame įsivaizduoti, kad kažkur yra tokie pat jauni žmonės, kuriems nenusišypsojo sėkmė dalyvauti neformalaus ugdymo mokymuose, nevyriausybinėje organizacijoje, atvirajame užimtumo centre ar bent jau pakliūti į gero socialinio darbuotojo/pedagogo rankas. Kviečiu nemanyti, kad žinome geriau už „tyliuosius“ mūsų bendraamžius ir, besidžiaugiant, kad jaunimas, aktyvusis jaunimas, vis dažniau yra įtraukiamas į sprendimų priėmimą arba bent jau vis dažniau taikomas principas „apie jaunimą su jaunimu“, nepamiršti, kad tol, kol nors vienai visuomenės grupei nebus valstybėje/Sąjungoje gerai, tol mes dar ilgai kalbėsime šviesiais, tačiau tuščiais lozungais.
Myliupasauli's Blog 